iš patyrimo prie pasienio

trys punktyrinės linijos buvo tie dideli namai
į kuriuos suvažiavome lyginiu skaičiumi.
Norėtųsi sakyti vasarį, bet juk buvo balandis,
ir ėmėsi ant pirštų skaičiuojami metai
už šilumą gyventi susitarimo sąlygomis.

iš toli atvykstantiems svečiams paruoštos
kieto dugno lovos, į nugarą sulindusi spyruoklė -
vis dar neprasideda namai, tai ištisas laukimas
kaip kad pavasarį vis neateina kovas,
o nesibaigianti žiema kaip ta tamsa svečių namuos,
kai stalo kampą randa kojos
ir vis šviesoj pasimeta daiktai

ir dvylika komplektų patalynės nebuvo simboliu,
verčiau kaip duoklė ar stebuklas surišt mazgus lyg sakinių galūnes
į vieną kliūtį tarp medžių ir medinio stalo, lyg
staltiesę tą baltajį penktadienį.
/
čia mezgas pokalbis nutiestas tarp skirtingų vietų
ir taip supynių lemtimi tu pėsčiomis į artimiausią miestą,
kur su keliu pasibaigia ruduo ir tavo palydovas grįžta
jo pirmas sakinys nusako orą, išmikčiotas kiaurasamčio vanduo,
kur tuščia jo,
o vietoj jo
akmuo


- - -
trys punktyrinės linijos ar smulkios kelio juostos
buvo tie dideli namai sienomis atramstantys visai kitą žemę;
kur šaudant girdėdavai dangų ir prie upės nerasdavai uosto
leidžiančio plukdyti save valtimi į kitą krantą,
ties kurio kilometrais pasibaigdavo bažnyčios pamatai
ir kildavo tas nuošalumas garso lyg tylos -
prasidedantys dviejų šalių mainai,
valstybių turgus
ir didelis miražas, lyg erdvės per kablelį,
kaip tik dabar ištartas dialogas,
mes gyvenom čia kaip sudėtiniai sakiniai be dvitaškių ir be kablelių, kuriuos reikėtų braukti, kaip ir
visa tai, kas
lieka pastabomis apie gyvenimą,
kurio dažnai visai nereikia pastebėti