Pas mus
jau lankos -
pavasaris alsus
Pavasaris aprengs,
nurengs visus
ir žmonės rausus šaknis,
skabys spyglius
ir susivienys minios
ir iš naujo gims
ir sužaliuos -
laukai ir girios.
Sužaliuos,
tos tamsios naktys
šviesios dienos,
o jau supasi
lyg paukštis
pavasaris
ant plausto,
o žmonės -
prisiminimus
it sūrius pjausto
ir keliasi
ir gulasi
ant šešių lentų,
ant kelių vinių,
ant vaiko strazdanų,
ant strazdų
ir vieversių sparnų
ir visą žiemą -
žiema dejuoja, vartos -
ant ražienų
ir išaugina -
vieną žiedą.
Sugrįžtam
iš varžybų
ir eilėraščius
spausdinam Švytury.
Suminga žmonės -
pavargę ir geri
ir jų, pailsę skruostai
ašaromis žvilga
ir minga saulė
lyg spanguolė -
languos
sužvilgusi ir mūsų
pasiilgusi
ir prieš mus -
išblukę, susitraukę,
avietėm, obuoliais
ir lašiniais pakvipę -
pavasariniai dangūs.
Apdainuoju
ežerus, miškus,
neklaužadas vaikus
ir atsibudęs
po žvaigžde -
randu nuovargį
ir skausmą -
vienišam lizde,
o vyrai velka -
po duonos kepalą,
po lėktuvo sparną,
po lentą,
o moterys -
asfaltuoja plentą.
O už langų -
pavasaris alsus -
sudaigins
ir mano posmus
ir javus.
Tariu žodžius.
- Vaikus auginam,
sodinam medžius,
ir kaip įstengiam
ir kaip išmanom
auklėjam ir mokom -
užaugs vaikai
ir tie medžiai
nenudžius.
Laukiu
nesulaukiu - svečių,
atėjusių
į mano šventę.
Žmonės -
kažkur bėga, kruta
ir mūsų kieme -
tikra suirutė
ir aš, išgirdęs,
tuos muzikos garsus.
- Sveikinu, be pozos,
nors ir buvo prozos.
- Sveikinu
per žalią žolę
į Žolinę -
atėjusius visus.