Bumerangas (gyvam skaitymui)

Veikėjai

Pranas Liubinskas – dailininkas
Vidinis balsas
Justė – Prano dukra
Psi – psichiatrinės ligoninės gydytojas
Moteriškas balsas iš anapus – Prano žmona,
merginos

 Dailininko studija. Skamba meditacinė  muzika, girdisi teptuko potėpių šiurenimas ant įtemptos drobės...

Pranas (tapydamas pats sau)
   Velniai rautų ir supulk į vieną krūvą tiek bėdų ir rūpesčių. Kaip kokia Dievo rykštė! Ir būk ramus, jei nori…Nors imk ir pasikark!
Vidinis balsas
   Ramiau, Pranai, ramiau, nepasiduok! Reikia tau kažkaip užsimiršti, atsipalaiduoti, galbūt prisigerti, ar… 
Pranas
    Kas iš to? Nesąmonė,  tikra nesąmonė! Kičas. Čia perdaug – saldu. Tai labai lėkšta ir neįdomu. Taip, šitaip daug geriau ir įdomiau! Reikia supykti ant savęs, išlieti viską, kas susikaupę! Kraujo, daugiau raudonos spalvos ir aistros, saulės ir vilties! Visiško užsimiršimo, kas buvo ir  kas dar bus.
Vidinis balsas
   Pranai, energingiau, nebandyk taisyti ką nutapei ir kaip.   Pirmyn, neatsigręždamas ir nieko nematydamas, kas prieš tai buvo!
Pranas
   Gal kas nors ir išeis, ar liks tik šūdas, nesąmonė. (Po pauzės) , Neblogai, gal ir visai -  neblogai!. Reikia laiko, reikia tiktai laiko, kad suprasčiau, kas įvyko ir kaip.
Vidinis balsas
  Veiksmas - svarbiausia! Taškas - visų pradžia ir pabaiga.
Pranas
   Parašas - nebūtinas, pavadinimas tuo labiau. Svarbu laiku sustoti, nenukankinti spalvų ir savęs. Laikas patvirtins, kas tai ir kodėl.  

(Muzikinė pauzė, sugirgžda durys)

Justė (linksmai, lyg niekur nieko)
  Labas, tėtuk! Fu! Tu rūkai studijoje? Juk niekad nerūkydavai! (Nesulaukusi atsakymo) Kas atsitiko?
Pranas (piktokai) .
 Kur buvai šią naktį?
Justė
    Ai, va! (Po pauzės) Žinai tą kursiokę, kuri pas mane dažnai ateina? Pas ją nakvojau. Muzikos klausėmės, kalbėjom.... O kur mama?
Pranas
    „Kur, kur? ”, ten kur daro pur pur…Negi mes jums rūpim? (Po pauzės) Tik mūsų pareiga jumis rūpintis, ar ne taip?
Justė (sunerimusi)
   Tai kur mama, atsakyk, kad klausiu!
Pranas
    Tai kad jums niekas neįdomu! (Po pauzės) Ar kada nors esate paklausę, kuo mes gyvenam, kaip jaučiamės, kuo užsiimame ir kaip mums sekasi? Pagaliau kuo kvėpuojam? Jums svarbiausia tik - savas ego! O mes? Kas mes? Tik apgailėtini, anot jūsų, „nukriošę seniai“, kuriems nieko jau daugiau nebereikia.
Justė
    Tai gal kas nors blogo atsitiko, jei taip užuominom kalbi?
Pranas
    Nieko jums neatsitiko, jums – gerai! (Po pauzės) Mama ligoninėje.
Justė (susijaudinusi)
  Kada? Kur? Dėl ko?
Pranas
   “Dėl ko, dėl ko? ”Negi jums rūpi... tai ne pirmas kartas.
Justė
    Tai ko nepranešei, nepaskambinai?
Pranas
    Gaudyk vėją laukuose! Jūsų telefonai tyli…
Justė
   Tai kaip tai atsitiko?
Pranas
  Kaip, kaip... taip ir turėjo atsitikti! (Po pauzės) Susinervino dėl jūsų, pakilo spaudimas. Ryte ėjo ir krito vonioje... Greitoji išvežė.
Justė
  O kodėl tu čia, o ne pas mamą, ligoninėje?
Pranas
    O kaip aš jus sugaudysiu, kaip pranešiu? Negi bėgiosiu po miestą ir šauksiu:   „Vaikai, vaikeliai, grįžkit, padėkit, mamai – blogai! “
Justė
   O kaip ji dabar jaučiasi? (Pravirksta).
Pranas
    Neverk vaikeli, reikėjo anksčiau pastebėti ir suprasti. Dabar nieko nebepakeisi ir nesugrąžinsi! Jei nori pamatyti - nuvažiuok, aplankyk. Aš turiu sulaukti Karolio. Gal tu jį kur nors matei?
Justė
   Vakar vakare mačiau kavinėje su draugais. Dabar gal dar miega kur nors, kaip visada iki pietų.
Pranas
   O tu, vaikeli, paskubėk, nuvažiuok. Ji jūsų laukia. Aš dar minutėlę palauksiu Karolio, gerai?
Justė
   Gerai, gerai, tėtuk, aš lekiu!

(Trinkleti durys, muzikinis fonas)
Pranas (pats sau)
    Lėk, lėk kad suspėtum, kad paskui nesigailėtum! (Po pauzės) Ir vėl likau vienas su nežinia ir laukimu, vardan ko ir kam? Yra vilties, kad ateis, o gal ir ne. Supratimas – persikūnijimas.
Vidinis balsas
   Dangus pakraščiuose giedrėja, giedrėja. Gal nebelis, nebegriaudės perkūnas? Trūksta melsvos, nors trupinėlio – brūkšnelio spalvos, Pranai! (Po pauzės) O gal tai – paskutinė viltis, išsigelbėjimas? Tikėjimas –  malda. Išprotėti - nereiškia sirgti, tai tik persikelti į kitą ne visiems suprantamą pasaulį. Paskui yra du būdai: arba pasilikti visam laikui, arba priverstinai grįžti kaip bumerangas. Kuo dažniau jį laidai, tuo greičiau išmoksti. Gali ir nebegrįžti.  

(Po pauzės sugirgžda spintelės durys, girdisi atkemšamo butelio garsas, gėrimo iš kakliuko gurkšniai. Paskui numesto tuščio butelio skambesys ant grindų)

Pranas
   Tikriausiai jau išmokom gyventi arba išprotėti, laukti ir tikėtis....

Kraupus moteriškas riksmas. Greitosios pagalbos mašinos signalas. Tamsa.

  (Po ilgokos tylos pauzės žingsnių aidas, atrakinamos spynos girgždesys)

Psi
    Laba diena, ponas paciente!
Pranas (piktai)
   Labas, o koks aš Jums ponas, jeigu...
Psi
  Visi mes čia ponai, visi sergantys. Nusiraminkit.
Pranas
   O kaip aš čia atsidūriau ir kodėl?
Psi
    Kaip kodėl? Todėl, kad baigiasi raide  el.
Pranas
    Baikit juokauti, man dabar ne juokai.
Psi
  Jūsų vardas, ligoni?
Pranas
    Argi čia – teismas?
Psi
   Jeigu klausiu, reiškia reikia atsakyti.
Pranas
   Gerai jau, gerai. (Po pauzės) Pranas – aš.
Psi
    Pavardė?
Pranas
    Liubinskas.

Psi
    Darbovietė, pareigos?
Pranas
   Niekur nedirbu.  Aš – laisvas menininkas.
Psi
    Taip, taip! Iš poelgių taip ir supratau, kad laisvas. Bochema, alkocholis, laisvo elgesio moterys, kekšės, laisvi nesutramdomi poelgiai ir nuomonė... Ar ne taip?
Pranas (piktai)
    Kokios jos – kekšės, o pozuotojos. Negi tamsta išmanot apie  meną?
Psi (juokiasi)
   O kam tada viešoj vietoj – gatvėj reikėjo išsidirbinėti ir priekabiauti?
Pranas
   Kokioj dar gatvėj? Aš niekur nebuvau išėjęs. Ramiai buvau studijoje ir tapiau.
Psi
   Nieko sau ramiai, jei visos gatve praeinančios moterys ne savais balsais klykė.
Pranas (pro juokus)
   O, lia lia! Ir ką aš jau tokio joms galėjau padaryti?
Psi
   Ką, ką, negi neatsimeni, arba apsimeti neatmenąs? (Po pauzės) Bandei išprievartauti, štai ką!
Pranas

   Negali būti! To niekada negali būti! (Pats sau) Gal tik kartais mintyse norėčiau, bet...
Vaikšto, mat, apsinuoginusios trumpais sijonais vos ne iki, atsiprašant, “putės’”, užpakaliais vikst, vikst. Papukais stačiais gundo, galima ir išprotėti. Ar ne taip, daktarėli?
Psi
   Va, va, čia ir išryškėja, kad jokio susilaikymo, ponas paciente – “menininke”, neturite.
Pranas
    Kodėl neturiu? Turiu! Aš – dailininkas, man tai –  įprasta.
Psi
   Kas –  įprasta? Dulkint pozuotojas?
Pranas (pyktelėjęs)
  Kam taip grubiai? Jūs – intelegentiškas žmogus ir taip kalbat.   (Po pauzės) O jūs ką, nenuklystat?
Psi (po ilgokos pauzės)
   Tiesą sakant, kaip čia pasakius, turiu tokią mergaičiukę. (Po pauzės) Ot – padykus! Karšta.
Pranas
   Graži?
Psi
   Kaip lėlytė! Akys, kaip du ežerai, o figūrėlė – liuks! Speneliai kaip braškės prisirpę, o šlaunų dailumėlis!
Pranas
   Tai ką, tamsta daktare, iki šiolei esat nevedęs, ar našlys?
Psi (po pauzės)
   Vedęs. Vaikai jau užaugę, bet...
Pranas
   Tai Jūs, kaip sakant, pro šalį, dėl sekso?
Psi (pašaipiai)
   O ką, jūs - šventuolis?
Pranas
   Ne šventas, bet žmona… (Po pauzės)   Ji dabar ligoninėj – sunkios būklės. Maldauju, išleiskit mane iš čia, man skubiai reikia pas ją. Supraskite gi pagaliau, man labai reikia! (Tranko į grotas)
Psi
    Nusiraminkite, ligoni! Gal Jums suleisti raminančių? Palengvės.
Pranas
    Nieko man  nereikia, aš – sveikas, tik išleiskit iš to narvo greičiau!
Psi
    Taip, tai –  taip, tačiau normalus žmogus nedaužo galvos į grotas.
Pranas
   O jūs ką – normalus? Turėdamas žmoną dulkinat nepilnametę.
Psi
    O kas sakė, kad nepilnametė? Jai berods – aštuoniolika.
Pranas
  “Berods”, tai nereiškia kad... Vargšelė, kaip ir mano dukra. (Po pauzės) O, ar tik ne jūs kartais dulkinat (triskart nusispjauna) ją? (Išsipalaiduoja rankas, grumiasi su Psi) Kažkodėl paskutiniu metu ji kažkur vis dingsta, ar tik ne...
Psi (išsigandęs) .
 Nusiraminkit, ligoni, ir tučtuojau paleiskit mane! (Šaukia) Sanitarai greičiau! Gelbėkit! Suleiskit jam raminančių vaistų! (Po ilgokos pauzės) Ar jau dabar ramiau? O gal reikia dar pakartoti?  

Muzikinis fonas (gal būt): M. K Čiurlionio “Miške”

Pranas (paveiktas vaistų)
   Dukra, mano dukra, kaip tu galėjai, kaip tu galėjai? Taip... Horizontas –  ultravioletinis. Dar yra vilties, kad rytas išauš purpurinis. O žolė – ochros spalvos, matai? Išdegus. Medžiai įsirėžę į dangų šaknimis. Ar matai kaip slenka juodos būtybės per umbros spalvos kalną?
Vidinis balsas
    Skamba varpas, ar girdi? Čiurlionio paveiksle “Pavasaris“, tik debesys ne tie – raudonai juodi ir sunkūs, pritvinkę lietaus. (Po pauzes) Žaibas! Sidabro spalvos žaibas ir griaustinis!  
Pranas
   Nieko nebematau, nieko nebegirdžiu! Tik jūros ošimą ir rūką.  

Girdisi jūros ošimas, paskui  tolimi saksafono garsai. Pasigirsta merginų juokas, krykštavimai.

I mergina
    Ė, mergos, pažiūrėk, ar tik ne Karolio tėvas čia guli?
II mergina
   Jis visai nieko, kaip angelėlis –  baltas!
III mergina
   O, koks jo kūnas –  stangrus ir dar ganėtinai seksualus!
I mergina
   Tu grok, Karoli, grok, gerai kad  nieko nematai ir nežinai, mes čia truputį paišdykausim!

Merginos siautėja, krykštauja, žaidžia, šoka  pagal grojamą  muziką.
Moteriškas balsas iš anapus
    Karoli, vaikeli, kur tu? Ar gi nenujauti ką darai, nustok groti!  
Pranas
    O tu – graži, daili! Ar nesutiktum man papozuoti nors kartelį? Žinai, tavo labai gražios akys ir kūnas. Kaip stirnos! Žinoma, aš ne Tulūzas Lotrekas, bet šį tą sugebu.
I mergina (smalsiai).
   O ką, branguti –  smalsu, ar ir lovoj sugebi taip kaip jaunas eržilas, ar dar daugiau, a?
Pranas
   Tu – skani, jaudinanti kaip prisirpusi raudona uoga! Tuoj aš tave suvalgysiu!
Moteriškas balsas iš anapus
    Karoli, prašau tavęs, maldauju, nustok groti! Žudai savo tėvą ir mane.

Pasigirsta bildesys, garsiai aimanuoja moteriškas balsas iš anapus.

Justė
    Mamyte, kas tau? Kodėl tu guli, o tėtis ten – už grotų?
Psi
    Nieko sau, nebesuprantu! (Po pauzės) Tai išeina, Juste, kad tu turi mamą, o ten – tėvas? Tu man niekada apie juos nepasakojai. Sakei, esanti nuskriausta našlaitė! Gyveni viena.
Pranas (daužydamas grotas).
    Oh, tu  rupūže, taip ir supratau kad tu, senas pusgalvi, dulkini mano dukrą! Užmušiu!
Moteriškas balsas iš anapus
    Pranai, Pranai, kam  kalbi tokias nesąmones, atsipeikėk!
Pranas
    O tu paklausk to daktariūkščio! Tegul iškloja viską: apie akis, kojas! Tfu, net šlykštu prisiminti!
Justė
    Nereikia tėveli, nereikia, aš labai prašau, maldauju! Nori, aš atsiklaupsiu prieš tave, tik nereikia!
Pranas
    Kaip nereikia? Reikia! Tegul dabar visi žino, ką tas svolačius išdarinėja su tavim!
Psi
   O Jūs ponas, Pranai, prašom netriukšmauti ir neįžeidinėti. Čia ne gatvė, o gydymo įstaiga, ligoninė!
Pranas (ironiškai)
   Dabar jau “ponas, Pranai”, o anksčiau buvau psichas, durnius, ar ne taip? O gal būt ir kokių narkotikų buvai man privaręs, brangus “ženteli”, kad mažai ką ir atsimenu?
Psi
    Mano pareiga gydyti, o ne diskutuoti su pacientais, kokiais metodais tai darau.
Pranas (daužydamas grotas)
   Vot, vot, svolačiau, turbūt ir mano dukrą gydei savo “sumautais” metodais? (Daužydamas grotas) Uh, jei ištrūkčiau, sumalčiau tave į miltus!
Psi
    Prašyčiau visus kuo greičiau palikti šią patalpą, ligonis darosi agresyvus.
Pranas (dar smarkiau daužydamas grotas)
   Aš tau parodysiu “ligonis”, eržile nelaimingas, suskaldysiu tave kaip puodynę, išsigimėli!
Psi (šaukia) .
 Sanitarai, greičiau čia! Kuo stipriau suriškit ligonį ir dvigubą porciją!
Moteriškas balsas iš anapus
   Nereikia, daktarėli, tik daugiau nebereikia!
Justė (trenkdama antausį)
   Niekšas, apgailėtinas senas iškrypėlis niekšas!

Pranas spurda, blaškosi, daužosi, paskui nurimsta. Pasigirsta uždaromų geležinių durų ir užrakto girgždesys.

  (Po pauzės, skambant muzikiniam fonui)

 Pranas
    Uždarykime paukštį, nukirskime medžiui šakas, užkalkime duris ir langus. Užtvenkime upę akmenimis. Nepalaistykime pražydusios gėlės. Suterškime sielą ir jausmus bjaurastimi. Kas bus?
Vidinis balsas
    Nurims vėjas. Debesys apgaubs kalno viršūnę ir tūnos įkalinti tol, kol pražils. Pradės byrėti uolos, sunaikindamos žolę, gėles, bites ir visa, kas gyva. Atsivers tarpeklis tarp tavęs ir manęs. Sugrius tiltas. Žemė taps nederlinga. Siautės badas ir ligos. Susinaikinsime patys, nespėję įkvėpti gaivaus rytmečio vėjelio, neišgirdę paukščio dainos, nepakvėpinę gėlės, neišgirdę jūros ir miško ošimo.
Pranas
   Ar tai ne per graudu?
Vidinis balsas
   Mirsime nepajutę jūros ir miško ošimo, gėlės nepakvėpinę, dainos paukščio neišgirdę, vėjelio rytmečio gaivaus neįkvėpė, bjaurastimi jausmus ir sielą suteršę, šakas medžiui nukirtę – susinaikinsime patys. Sunaikinsime kitus.
Pranas
   Man šalta ir liūdna. Noriu eiti per pūgą. Noriu eiti miško keliu per baltą mišką,  kur iš girios gilumos apuokas ūkauja, kėkštai derasi, vilkas pamiškėn cypina...  Apkarto. Man atsibodo žmonėse. Manote, kad aš išprotėjau, kad pasimaišė protas? O ne!  

(Per muzikinį foną)
Pranas
    Niekada nemaniau, kad gyvenime pridariau daug klaidų. Dabar manau kitaip, bet jau nieko nebegaliu ištaisyti. Yra taip, kaip yra, ir niekam niekas tai nerūpi. Pagaliau, ar tai – būtina?