...

Mes gyvename šiame pasauly.
Gyvename. Lyg dulkes gyvenimas mus blaško.
Gyvename. Gyvename Marijos žemėj.
Ir neįvertiname to ką gaunam. Kai ištaško

purslus vandens druskingo,
putota ir grėsminga vandenyno sesė.
Mes susimąstom. Susimąstom ir nurimstam.
Bažnyčios bokštai saulėj spindi auksu.

Akina ir spindi lyg Išganytojo širdis.
Kurioj tiek telpa — tiek meilės, gėrio, atlaidumo...
Žvelgiu aš tiesiai tiesai į akis.
Vartau Šekspyrą. Bet grįžtu prie Mažvydo. Prie „Katekizmo“.

Išaušta rytas. Prisikėlimo. Laimės rytas.
Mes lenkiam galvas prieš Išganytoją bažnyčioje suklupę.
Nurieda ašara. Jazminais puošiasi dangus.
Ridenas velykaičiai ir krykštauja vaikų veidai nušvitę.