- Tu užmušei sargą? – Nergojus tysojo ant nugaros, įtariai žvelgdamas į ant viršaus užvirtusį akrobatą.
- Aš gavau kardą. - Ganeris truputį ištraukė savo grobį iš makštų.
- Kardas – gerai, bet reikia ir sargą sunaikinti. Tokios taisyklės. - magas sunerimęs klausėsi slėptuvėje sklindančio sargo žingsnių dundesio. Netrukus durų stačiakampyje pasirodė grėsminga buožės galva. Sunkus ginklas ėmė blaškytis atsitrenkdamas į tarpdurio šonus. Sargo dydis čia jau nebuvo privalumas. Keturi metrai akmens kūno paprasčiausiai netilpo pro angą.
- Mes čia nusileidome dėl kardo ir aš jį turiu. - Ganeris atsistojo. Baimė atslūgo po savęs palikdama nuovargį. - Jei nori gali su sargu susidoroti pats. Juk tokiam magui tai vieni niekai. Aš net sėkmės tau palinkėčiau. - Ganeris manieringai nusilenkė ir parodė įsiutusio sargo link.
Nergojus pakilo nuo grindų, nusibraukė dulkes nuo kelnių ir nieko netaręs pasuko išėjimo iš požemių link. Nė garso iš sučiauptos burnos, tačiau akyse trumpam plykstelėjo įsiūtis. Suvaldytas, bet laukinis. Naktinis klajūnas aiškiai nekentė, kai jo pačio kalboje taip mėgstama pašaipa, atsisukdavo prieš jį patį.
Jie apleido akmeninio viesulo salę. Su kiekvienu žingsniu sargo keliamas triukšmas slopo gesinamas akmeninių požemių sienų. Netrukus visa tai liks tik atsiminimuose kaip vienas įstabiausių Ganerio kaip akrobato pasirodymų, kurio taip niekam ir nebuvo lemta pamatyti. Senukas Knupas būtų didžiavęsis savo mokiniu, tačiau šiuo metu surakintas laukė kelionės į Jorktyro barono pilį. Ganeris uždėjo dešinę ranką ant savo grobio efeso bumbulo. Ar tikrai šis ginklas gali jam padėti išgelbėti draugus? Ar buvo jis vertas tokių pastangų ir vargo? Pirmąkart palietus Ksato kardą, jį pervėręs virpulys daugiau nebesikartojo. Tiesiog žudyti skirtas įnagis. Iš kitos pusės niekas nebūtų dėjęs tiek pastangų paslėpti ir apsaugoti nuo įsibrovėlių paprastą kardą. Beliko laukti ateities ir to garsiojo turnyro, kuris parodys jo ir ginklo dueto galią.
Kelias atgal užtruko daug trumpiau. Urvų posūkiai, pakylimai ir nusileidimai akmenyje, sienų nelygumai, seniai praeityje žuvusių drąsuolių skeletai, šarvai ir ginklai – viskas tiesiog praskriejo deglo šviesoje it kelias akimirkas trunkantys miražai. Iškildavo prieš akis, sumirgėdavo ir pranykdavo užleisdami vietą naujiems vaizdams. Nergojus skubėjo it užpakalin įgeltas. Vis dar tylėdamas tarsi prisisėmęs į burną vandens. Ganeriui beliko tiesiog sekti iš paskos. Jis buvo visai nieko prieš kuo greičiau išlįsti iš šios požeminės karalystės. Priplėkęs oras, iš visų pusių supantis akmuo ir grindis puošiantys kaulai visiškai nesužavėjo akrobato.
Galų gale jie pasiekė aikštelę, kur prasidėjo laiptai, vedantys aukštyn. Nakties klajūnas sustojo praleisdamas į priekį Ganerį.
- Čia mūsų keliai trumpam išsiskirs. – Nergojus ištiesė deglą akrobatui. Paskutinis iš trijų ir jau bebaigiantis degti. Jo skleidžiamos šviesos kaip tik turėjo pakakti užkopti aptrupėjusiomis laiptų pakopomis ir nenudardėti pakeliui žemyn.
- Tai tu nekeliausi su manim į Gilramešą? – Ganeris įtariai nužvelgė savo bendražygį. Nejaugi magas taip įsižeidė dėl jo žodžių ten apačioje. Keliauti į tolimąjį miestą vienam? Kodėl gi ne. Naktinis klajūnas priminė akmeninį sargą. Tikra nemėgstanti prieštaravimų, nesilaikanti jokių skrupulų jėga. Ganerio galvoje iškilo nuo Trejos sienų mūrų matytas vaizdas. Milžinas magas kikendamas paaukojo savo keistuosius padėjėjus - pusiau žmones, pusiau žvėris raitiems barono kariams. O kuo jis, paprastas klajojantis artistas, geresnis už tuos pilkasermegius.
- Viršuje naktis baigėsi. - magas atsirėmė nugara į sieną ir susikryžiavo rankas ant krūtinės.
- Na ir kas, kad ji baigėsi? Dieną juk dar geriau keliauti. - Ganeris neryžtingai mostelėjo deglu laiptų link.
- Tik ne man. Tikiuos dar nepamiršai visko, ką pasakojau šiuose požemiuose. Aš ir saulė nesame geri draugai. - Nergojus šyptelėjo. –Dabar tau teks keliauti vienam. Aš pasivysiu tave už poros parų, naktį. Turiu keletą nebaigtų reikaliukų, o ir magiškos energijos reikia pasipildyti mano kūnui.
- Bet aš juk net nežinau, kur tas Gilramešas randasi, kaip aš galiu ten keliauti vienas ir dar su šiais drabužiais. – Ganeris perbraukė ranka per savo margą triko. -Cirkininkas pėstute, vienas, kulniuojantis nežinia kur. Dar blogiau ir įtariau nei balta varna juodų būryje.
- Na šiai problemai išspręsti magijos nereikia. - nakties klajūnas atsegė kapšelį nuo diržo ir mestelėjo jį akrobatui. Maišelio viduje sužvangėjo metalas. - Šių pinigų užteks ir padoriems rūbams ir žirgui. Pakilęs į viršų, kiek pailsėk dauboje ir judėk į rytus mišku kol prieisi vieškelį. Keliauk į pietus, Sversdeilo miesto kryptimi, bet kuris sutiktas parodys tau kelią. Barono parankiniu gali nebijoti, jo valdos baigėsi su miesto sienomis. Atrodo viską susakiau, mano nepaklusnusis kraujo drauge. Pirmyn į kelią.
Nergojus nuslydo palei sieną ir atsisėdo tiesiai ant akmeninių grindų. Įsitaisė it išpuoselėtoje pievelėje gražią vasaros dieną. Panašu tikrai ilgam. Ganeris gūžtelėjo pečiais ir atsisuko į laiptus. Kelionė tai kelionė, bet kas yra geriau nei naujojo bendražygio draugija tamsoje paskendusiame urve. Netrukus jis jau atsargiai kopė aukštyn. Ryto, saulės spindulių ir tyro miško oro link. Sustojo tik kartą, kai jį pasivijo Nergojaus balsas.
- Ir daugiau neprieštarauk man ir nebandyk mano kantrybės, berniuk. - balsas buvo sausas ir ramus, tačiau Ganerio jis neapgavo. Įsiūtis vis dar gyveno juodaplaukio mago širdyje, po truputi virsdamas į klampią, nepaleidžiančią iš savo gniaužtų, pagiežą.
Paskutinius keliolika metru deglas jau vos ruseno, tačiau šviesos kopti apirusiais laiptais užteko. Magas buvo teisus. Pro požemių įėjimo angą skverbėsi dar neryški, kiek vaiduokliška, bet ryto šviesa.
Pagaliau Ganeris įkvėpė tyro miško oro. Akmenuotą laukymę gaubė ankstyvas rytas. Aplink stūksančios eglės priminė rūke besislepiančius nebylius milžinus. Dangus dar tik ruošėsi rytuose kylančios, už miško sienos pasislėpusios, saulės spindulių atakai. Skliautas nenoriai atsisveikino su tamsiai mėlynu nakties apsiaustu, neskubriai nusidažydamas daug šiltesnėmis dienos varsomis. Tyla ir pagaliau tikrų tikriausia ramybė. Jokių pinigų ištroškusių, besivejančių miestiečių,, neįtikėtinų skrydžių naktyje ar kraugeriškai nusiteikusių akmeninių monstrų.
Su ramybe vėl grįžo nuovargis. Jis atslinko dar ten požemiuose, išnešus sveiką kailį iš sargo buveinės, tačiau iki šios akimirkos slėpėsi tarsi laukdamas, kol jo auka praras budrumą ir atsipalaiduos. Raumenis įkyriai maudė, galvoje buvo tuščia it iššluota. Norėjosi tik vieno – parkristi čia pat ir tiesiog užmerkti akis. Atsiriboti nuo visų ir visko. Akrobatas nužvelgė laukymę, bet nepastebėjo nei vienos vietos, tinkančios poilsiui. Akmenys, dideli ir maži, glotnus ar kampuoti. Net pats apačioj likęs akmeninis padaras vargu ar čia patogiai pailsėtų. Ganeris pasuko tekančios saulės pusėn, į rytus. Kažkur ten už miško turėjo vingiuoti mago minėtas kelias. Minutės keberiojantis per akmenų plynę atrodo užtruko ištisą kankinančią amžinybę ir kainavo paskutinius jėgos lašus, išspaustus iš nukamuoto kūno. Pasiekęs kad ir kietą, tik spygliais padengtą, bet lygią žemę naujasis Ksato kardo savininkas tiesiog susmuko po pirma pasitaikiusia kelyje egle ir po keliu akimirkų jau kietai miegojo.
-----------------------------------------
Paukštis. Nedidukas, pilkšvomis plunksnomis, su kuodu ant galvos, akutės it blizgančios juodos uogos. Jis smalsiai spoksojo į nematytą šiose vietose žvėrį, gulintį po medžiu. Atrodo jo nei kiek nebaugino daug didesnis už jį patį padaras.
Ganeris perbraukė delnu vis dar limpančius nuo miego akių vokus ir atsisėdo ant žemės, kuri dar prieš kelias akimirkas buvo jo miego guoliu. Tikrai kaip žvėris. Jį stebėjęs paukščiukas tyliai cyptelėjo ir nuskrido, matyt ramesnės vietos poilsiui susirasti. Nugarą maudė it ten kas būtų suvaręs nedidelį durklą. Akrobatas perbraukė ranka spyglių sluoksnį už savęs ir nusikeikė. Kieta, kaip akmuo, eglės šaknis, gumbais išlindusi iš po žemių. Nieko sau šilti ir minkšti patalai, tačiau jau geriau šaknis po nugara, nei šiurpūs, mirtimi dvelkiantys urvai po laukyme.
Staiga Ganeris sustingo it stabo ištiktas. Sunkioje po miego galvoje dar klaidžioję snaudulio likučiai išsilakstė į šalis. Su požemio vaizdais atmintyje iškilo ir juose nukniauktas garsusis Ksato kardas. Vaikinas greit žvilgtelėjo į prie diržo kabančias makštis ir lengviau atsiduso. Ginklas vietoje. Kaulinė rankena su geležiniu bumbulu gale ir nedidelė taurelės formos garda ramiai styrojo iš makštų, laukdama savo valandos. Ganeris pašoko nuo žemės ir atsistojęs į gynybinę poziciją, pabandė staigiai išsitraukti savo naująjį kardą. Geležtė tiesiog tarsi pati iššoko lauk. Akimirka ir grėsmingai atrodantis smaigalys jau nukreiptas į įsivaizduojamo priešininko krūtinę. Be akrobato amato, jį globojęs senukas Knupas išmokino ir kovos kardu meno. Pirmoji pamoka buvo pajusti kardo balansą ir įvertinti jo privalumus ir trūkumus.
Požemyje apžiūrėti Ksato kardo nebuvo laiko, tačiau dabar akrobatas net caktelėjo lupomis iš pasigėrėjimo. Tiesiog fantastiškas ginklas. Jis laike kardą rankose vos pora akimirkų, o jautėsi it ne vieną mėnesį treniravęsis jį valdyti, kovoti su juo, jausti jo svorį ir formą. Lyg pats mirties įnagis prisitaikė prie naujojo seimininko, pripažino jį, išrinko savo valdovu ir dabar it geras kovinis šuo laukė įsakymų. Kantrus, ištikimas ir kartu mirtinai pavojingas būsimiems Ganerio priešininkams. Jo senasis, likęs požemių tamsoje, kardas, su pasididžiavimu įsigytas pas žinomą ginklakalį, dabar atrodė kaip visiškai nieko nevertas metalo gabalas. Ksato kardą nukaldino ne šiaip ginklakalys, o tikras kalvystės,, dievas‘‘, tačiau net pats geriausias ginklas nenusipelno tokios magijos skraistės, kuri gaubė jo slėptuvės vietą ištisus šimtmečius. Įdomu, kam priklausė šis plieninis šedevras anksčiau, iki jam atsiduriant po žeme. Be abejonės ginklo likimas susipynęs su galingiausiais karaliais, geriausiais kariais ir didingiausiais senovės mūšiais, bet ir tai nepateisino tiek jėgų ir laiko jo apsaugai nuo nepageidaujamų akių ir rankų. Kelianti dievobaimingą baimę paslaptis.
Ganeris atliko sudėtinga smūgių serija su apgaulingais judesiais, staigiais įtūpstais ir gynyba nuo tariamų kontratakų. It per sviestą, lengvai ir sklandžiai. Kad ir kokia buvo Ksato paslaptis, dabar ji priklausė jam, paprastam klajūnui, užsidirbančiam savo duonos riekę linksminant paprastus žmones, paprastais triukais. Jo ateityje nebus milžiniškų, istoriją nulemiančių mūšių, tačiau jis privalėjo išgelbėti draugus, viską ką turėjo savo gyvenime brangiausio. Šiame žygyje pravers net ir ši baimę kelianti plieninė mįslė.
Vaikinas įkišo kardą atgal į makštis. Pačiam sau netikėtai nenoriai. Taip norėjosi dar pasitreniruoti, smūgiuoti, durti, atmušinėti atakas, tiesiog jausti kaulinę rankeną delne. Ginklas tarsi skleidė pasitikėjimo ir jėgos aurą, apgaubiančią ir jo savininką. Ganeris apsižvalgė. Besigėrėdamas savo naujuoju žaisliuku net neatkreipė dėmesio į jį supančią aplinką.
Iš požemių jis išsiropštė anksti ryte, o pabudo tik pavakare. Tai visiškai nestebino, prisiminus visus nakties nuotykius. O juk dar praeitą vakarą jis ramiai skanavo alų,, Baltajame zirge‘‘ ir linksmai mirkčiojo padavėjoms. Dabar tai atrodė it prieš daugelį metų sapnuotas gražus vaizdelis. Saulė spindinti pro tankias eglių šakas jau prarado akinantį dienos ryškumą ir iš lėto slydo padange vakarų pusėn. Oras jau irgi vėso pranašaudamas artėjančią šaltoką naktį. Jei jis nenori jos praleisti miegodamas ant eilinės kietos šaknies, pats laikas nešti kudašių iš šios visų pamirštos miško daubos.
Akrobatas nusivalė prie triko prikibusius spyglius ir žolę ir nužingsniavo, kaip liepė Nergojus, rytų pusėn. Pirmas minutes žingsniuoti sekėsi sunkiai, kūnas vis dar buvo sustabarėjęs po nepatogaus miego, galva sunki it po gerų išgertuvių, tačiau netrukus grynas miško oras ir sušilę raumenys padarė savo darbą. Cirkininkas net nepajuto kaip iš burnos ėmė sklisti švilpesys, atkartojantis linksmos kiek nešvankios dainuškos melodiją. Jis lengvai užkilo dar praeitą naktį tokiu stačiu atrodžiusiu šlaitu aukštyn. Jam visada patiko keliauti ir ne taip svarbu cirko furgone ar pėsčiomis. Kelionė, judėjimas padėdavo išvalyti galvą nuo sunkių minčių, likdavo tiesiog užburiantis žingsnių ritmas ir besikeičiantys vaizdai.
Už rytinio šlaito, egles ir akmens luitus vėl pakeitė samanų kilimu pasidabinęs pušynas. Čia Ganeris perėjo į neskubrią ristelę. Kojos lengvai spyruokliavo ant storo samanų sluoksnio. Kuo greičiau jis pasieks kelią, tuo daugiau šansų, kad pavyks susirasti nakvynę bent jau kokiame pro šalį važiuojančių keliautojų vežime, o jei labai pasiseks ir pakelės smuklėje. Soti vakarienė ir šilta lova - štai ko jam dabar labiausiai reikėjo. Galų gale, dėka Nergojaus, jis dabar turi visą kapšą žvangančių prie diržo. Akrobatas nutraukė bėgimą tik vieną kartą, sustojęs prie netikėtai pastebėto nediduko šaltinio. Vanduo linksmai burbuliavo nedidelėje lomoje. Tik dabar vaikinas pajuto kokia išdžiūvusi jo burna. Paskutinis skystis patekęs jo gerklėn buvo praeitą vakarą smuklėje išmauktas alus.
Šaltinio vanduo buvo stingdančiai šaltas. Dantenas jau po pirmo gurkšnio ėmė įkyriai gelti, tačiau Ganeris nesustojo rieškučiomis semti vandens, kol nepajuto apsunkusio pilvo. Tada sunkiai atsisėdo ant samanų ir nusiavė. Iš batų pasklido aitrus dvokas. Ne tik jų šeimininkui sunki buvo praeita naktis. Dvokė ir pėdos, išpurtusios nuo drėgmės ir prakaito. Po poros minučių gaivinančiame skystyje iš žemės gelmių kojas apgaubė palaiminga vėsa. Norėjosi tiesiog atsigulti ir mėgautis kutenančia salto vandens srove, tačiau Ganeris neturėjo tam laiko. Saulė, spindinti pro pušų viršūnes jau ėmė leistis. Dar tik vos vos, bet dangus vakaruose jau rausvėjo. Su dygiu pasišlykštėjimu vaikinas apsiavė kadaise taip patikusius batus. Artimiausiame mieste jis patuštins mago įteiktą kapšą ne tik patogiems, iš minios neišskiriantiems drabužiams, bet ir tvirtai kelioninei avalynei.
Akrobatas vėl grįžo prie lengvo ristelės ritmo. Dabar bėgti buvo sunkiau, pripildžius skrandį vandeniu, tačiau bėgiko laimei, netrukus pušys prasiskyrė, atidengdamos už jų vingiuojančią kelio juostą. Viskas kaip ir žadėjo Nergojus. Beliko tikėtis, kad ir jo žodžiai apie barono valdų ribas buvo teisingi. Iki pilnos laimės betruktų dabar vėl pradėti gaudynes su raitais jo pakalikais. Ganeris sugniaužė kardo rankeną ir atsargiai įžengė į kelią palikdamas saugų miško prieglobstį. Su savo margu triko jis jautėsi it taikinys lankininkų treniruotėms.
Kelias buvo tuščias ir ramus. Jokių jo galvos norinčių karių, bet nesimatė ir dardančių vežimų, galinčių priglausti jo nelaimėlį išvargintą kūną. Teks vėl kulniuot pėsčiomis. Cirkininkas pasuko dešinėn. Kelias ėjo tiesiai į pietus. Kažkur ten stūksojo Sversdeilo miestas.
---------------------------------


axelijus





