2012 04 08
Lietūs per mažyčiai,
Kad nuslėptų tavo
Akių debesis. Viskas
Raudonmedžio dėžutėj:
Nuo peilio iki įvairiais kvapais
Pasidabinusio Londono metro.
Šiandien užuodžiau žmogų
Atsiduodantį avimis,
Vakar vidurnaktį, kai metalo
Garsai it grąžtai niekino mano klausą –
Arbūzus.
Tu tik šnabždėk šilko gijomis,
Kai nuvargęs parkrisiu į lovą.
Užuodžiu dangų; sumišusį ir
Nekintantį, priešingai nei žmonės.
Ten keičiasi kontūrai, o mumyse
Mainosi sielos. Išsiverčia į priešingą
Pusę ir nenuslėpsi nuo budrios akies,
Kas nepapasakota. Tam didžiuliam plakančių
Širdžių angare po miestu telpa
Savižudžiai ir purvu apsidrabstę įsimylėjaliai.
Nuokrušos ir “bebaimiai” laukiantys dozės.
Muzikantai užsibrėžę linijas, kad
Kas nesumindytų ar nenuspirtų jų kepurės,
Susigūžę žadina ausinukuose skęstančią
Publiką ir žioplius, kurie gyvenime nemate
Klauno išplyšusiomis kišenėmis.
Mes tūnome it žiurkės ten. Nuo darbo pabaigos
Iki pradžios. Išgyvename gyvenimus, kuriuos
Pargrįžę išplepame savo lovų partneriams.
Šiąnakt mačiau vyrą baltu veidu, samurajaus kardu,
Raudonų plaukų kuokštais it piramidėm… miegantį.
Vakar panką reguliuojantį oranžine liemene eismą.
Stebina, nes sijonuotos mintys slepia nebūtinai moterų
Paveikslus išgąstingai atsisukęs aikteli nuo barzdelės,
Kuri kaip katinas susirangius pasmakrėje. Mes iliuzijų
Ir to ko nė nenutuokiame skruzdėlyne.
Čia neprisišauksi pagalbos,
Jei sprogtų, jei įsiveržtų maniakas. Nes mes patys trupė –
Šito mažyčio balagano, kuris slepia įvairiatautiškumą,
Prarastas mintis visomis kalbomis pasaulio, kuris
Išstūmė iš šalių, į kurias sugrįžti beprasmiška.
Taip ir mirsim, nes čia laikas ne mūsų pusėje,
Mėgaujamės kol traška it prisukamas žaislas,
Pusė jo prabėga metro. Po metaliniu dangumi,
Kuriame sutelpa daugybės sapnų platakės.