Likimo valdovas (2)

Redas baigė skaityti, pastraipą apie Ivo žūtį perskaitydamas kelis kartus, tarsi norėdamas išmokti mintinai, ir pastebimai drebančiomis rankomis grąžino popierius svečiui. Jam pasirodė, kad lapai buvo iš kažkur išplėšti, ir jis mąstė kas tai galėtų būti - pasaka, fantazija ar tikrovė? Tačiau kūrinio autorius jam buvo visai negirdėtas - kažkoks Vajus.
- Mums irgi buvo kilę panašių klausimų, - pratarė vienas iš svečių. Redas žiobtelėjo - negi jis mąstė garsiai? - Iki tol, kol nenuvykome į avarijos vietą. Dabar žinome - toje aprašytoje realybėje avarija iš tikro įvyko ir žmogus, pavadintas Ivu, žuvo. Dienoraštis avarijos metu iškrito iš automobilio, - svečias bėrė žodžius monotoniškai - tarsi robotas.
- Kaip suprasti „toje realybėje“? Kiek realybių gali būti? - Redo veidas ištįso.
- Labai daug, - nedaugžodžiavo atėjūnas.
Nesąmonė kažkokia. Totali. Redas jau pasigailėjo, kad taip lengvai įsileido svečius į namo vidų. Ne, jie nedarė nieko blogo, bet jų elgesys šiek tiek baugino. Vos įėję pro duris, jie padavė jam rankoje laikytus popieriaus lapus, o jis kažkaip savaime suprato, kad turi juos perskaityti. Ir štai dabar perskaitęs stovi prieškambaryje šiek tiek sutrikęs  ir prisibijantis... to, kas, galbūt, greitai įvyks. Na, negali būti tai paprasčiausias sutapimas, negali, labai jau viskas susieina... Geriau jau būtų gauti nors menkiausią abejonę...
- Kas jūs? – tarsi pabudęs iš letargo, paklausė Redas.
- Laikyk mus žmonėmis. Tikrasis mūsų pavidalas gali šokiruoti, - paaiškino vienas iš atėjusių, vyresnysis. - Tačiau juk ne išorėje esmė.
- Kodėl jūs čia? – Redas toliau tardė svečius, norėdamas užčiuopti nors silpną viltį.
- Mes - planetų gelbėtojai. 2385 metais, kai aptikome jūsų planetą, joje nebebuvo protingos gyvybės. Gyvų padarų kiek nori, bet protingų neradome. Sakydamas „protingų“, aš turiu galvoje santykinai protingų. Jūs, save vadinantys žmonėmis, degradavote, ir kažkas tam degradavimui davė stimulą. Mes atsiboginom čia galingus kompiuterius, į juos perkėlėm visą jūsų planetoje atrastą bet kokią informaciją, paleidom galingas analizių programas, kurios sudarė sąrašą galimų grėsmių. Labai ilgą sąrašą... - svečias padarė pauzę ir kažką pakrapštė aparatėlyje, prisegtame prie diržo. - Juk neneigsi, kad ruošeisi eiti į „Reklamos“ redakciją?
- Na... taip. Bet ... kuo susijusi keleto žmonių mirtis su žmonijos degradavimu?
- Galbūt, ir niekuo. Nesigiliname į tai. Tai tiesiog vienas punktas grėsmių sąraše, kurį mes turėjome patikrinti. Dabar imsimės kito punkto. Na, bet mums laikas, - pašnekovas ištiesė ranką.
Redas jau tiesė ranką paspausti atsisveikinimui.
- Ne. Dienoraštį.
Redas nuėjo į kambarį, paėmė nuo stalo dienoraštį ir norėjo paduoti svečiui, bet susilaikė. „Juk galėjo ir pats pasiimti. Tokie, matyt, ir gelbėtojai“ - pamanė.
- Iš kur man žinoti, kad jūs, na... ne konkurentai? – kad galutinai apsidraustų, pasitikslino Redas.
Vaizdas jį pribloškė. Gelbėtojas tikruoju pavidalu materializavosi ne ilgiau kaip sekundei, bet to užteko. Svečias buvo teisus - jam didžiausia bausmė būtų nors minutę žiūrėti į tokią būtybę. Panašiausias vaizdas su kuo Redas atėjūną galėtų palyginti, tai būtų ateivis iš kino filmo „Svetimas“. Jis buvo matęs visas to filmo dalis, todėl galėjo pasakyti tiksliai - žmogiškas pavidalas geriau. Daug geriau. Be žodžių padavė dienoraštį.
- Ir pažadėk, kad neisi į redakciją, kur ruošeisi, - paprašė gelbėtojas.
Nors ir nenoromis, Redas pažadėjo. Abu svečiai išėjo.
Redas luktelėjo keletą minučių, nušlepsėjo į kambarį, atidarė seifą ir išsitraukė šūsnį geltonos spalvos popieriaus lapų. „Apdairumas - štai kur esmė“ - suniurzgė, vartydamas dienoraščio kopijas. „Kur pažadėjau neiti? Į „Reklamą“? Gerai. Tada tegu bus „Lietuvos tyrai“. Tūkstančiai eurų nesimėto“.

Ryšį infragarso diapazone užmezgė tik palikę namą:
- Na, bet tu ir sukurpei istoriją apie žmonijos degradavimą, - pratarė jaunesnysis iš „gelbėtojų“ ir išleido garsą, panašų į kvarkimą.
- Juokis, juokis. O ką man reikėjo daryti? Viską kūriau ekspromtu, pagal jo reakciją. Gal manai, kad reikėjo pradėti skaityti paskaitų ciklą apie erdvėlaikių fliuktuacijas realybių susidūrimo vietose? Jam ir taip akys išlipo ant kaktos, paminėjus kelias realybes, - prisiminęs žmogaus nuostabą ir pats kelis kartus kvarktelėjo. - O gal reikėjo pradėti diskusiją apie tai, kad kartais erdvėlaikio išsikraipymai nuraibuliuoja iki tolimiausių visatos pakraščių ir labiau kenkia mums, nes mes žinome kuo tai gresia? Kai nežinai - tai ir neskauda. O gal turėjau jam iškloti, kad po 2 metų jo sukelti  raibuliai atsklis ir iki mūsų sistemos? Ne-e, manau, kad pasielgiau geriausiai šioje situacijoje, įvertinant, kad tai tik planas A - įtikinėjimo stadija.
- O kas, jei nepavyks planas A? - matėsi, kad klausinėtojas dar nepatyręs.
- Tada vykdysim planą B, - tarė vyresnysis ir kvarktelėjo. - Bet tai sunkus darbas, nes žymiai lengviau suvaldyti daug mažų raibulių, negu vieną, bet didelį.
- Nuo ko tie raibulių dydžiai priklauso?
- Nuo persikėlimo laike atstumo bei nuo individų, kuriuos tiesiogiai paliečia erdvėlaikio fliuktuacijos, skaičiaus, – toliau mokė gelbėtojas. - Na, bet čia sudėtinga teorija... net mums.
- Na..., o tas kūrinys?
- Kūrinys, be abejo,  tikras... vienoje iš realybių. Ir aš jo tikrai nekūriau, - išbėrė vyresnysis ir juokingai pamataravo į šonus galva. Bet tuoj surimtėjo ir tęsė:
- Be to, ar įsivaizduoji, kas būtų buvę, jei man tiek būtų reikėję aiškinti? Man energijos nebūtų užtekę tiek ilgai tam tikru dažniu virpinti orą prie jo ausų. Baterija jau ir taip baigia išsikrauti. O dabar - perskaitė, kai ko paklausė, aš atsakiau - ir visiems gerai. Svarbu, kad jis pats padarytų tinkamas išvadas.
- Kodėl jam visko nepasakome? - nenustygo jaunesnysis.
- Mes negalime pažeisti savo pačių nusistatytų taisyklių. Negali būti fizinio mūsų poveikio. Visus sprendimus tiek teisingus, tiek neteisingus turi priimti patys žmonės ir viską daryti savo valia. Juk man, iš tiesų, vieni niekai būtų buvę paimti iš jo tą dienoraštį. Bet tai būtų nesuveikę... arba turėję neprognozuojamų pasekmių.
- Ar manai, kad šį kartą pavyks?
- Kas čia žino. Greitai paaiškės. Ką gi, judam į laivą, ten mūsų jau laukia, - paragino vyresnysis.
- Vis tiek balas tau už išradingumą, - pagyrė kolega. - Be to, būti planetų gelbėtoju man visai patinka.
Kvarksėdami nusklendę dar apie pusšimtį metrų, „gelbėtojai“ tarsi ištirpo ore.

Dvi savaitės prabėgo greitai - Redas atsakinėjo į gausybę skambučių, su vienais skambintojais plūdosi, su kitais derėjosi ir rinko iš jų pinigus. Liepos 24-oji išaušo apniukusi. Gal dėl to ir nuotaika buvo suknista - Redas visą dieną vaikščiojo kaip nesavas. Kuo arčiau buvo valanda X, tuo labiau Redą kamavo abejonės.
Ir, svarbiausia, jam iš galvos vis neišėjo skaitytas kūrinys. Tačiau jei važiuoti, jau reikėjo pradėti ruoštis. „Nevažiuosiu. Juk pinigai, šiaip ar taip seife. O gal? Juk įdomu. Pirmas blynas. Pasisaugosiu autobu... “- mintis taip ir sustingo pusiaukelėje. „Po velnių, kaip aš anksčiau nepagalvojau“ - sukriokė. Pamąstė ar tikrai to nori ir ko galėtų tikėtis, jei pavyktų. Nulėkė iki spintos, pasigriebė rečiausiai vilkimus drabužius, skubiai persirengė,  nosį pabalnojo saulės akiniais o ant  galvos užsivožė skrybėlę, nors neprisiminė kada tai darė paskutinį kartą. Nusileido į garažą. Įlipo į aparatą ir užstūmė duris. Prieš akis ekrane mirgėjo žali skaičiai 2015. 07. 24 16. 32. Nunulino laikmatį. Truputį pagalvojo, išsitraukė flomasterį ir ant durų stiklo akių lygyje pakeverzojo ryškų užrašą. Po to klaviatūra suspaudė skaičius, nustatydamas kelionės tikslą. Ekranėlyje užsižiebė 17. 40 - užsidėjo atsargos dvylika minučių. Maža kas. Stuktelėjo „Start“ mygtuką. Aplinka staigiai aptemo, pasigirdo zyzimas, skaičiai pradėjo blyksėti. Nutilus zyzimui ir laikmačiui užsižiebus raudona spalva, pabandė atstumti duris. Pavyko. Paširdžiuose lyg kas nutrūko, suvokus ką tai reiškia. Iššoko lauk, po to - pro garažo duris, į kiemą. Mašinos kieme nerado. „Na žinoma“ - burbtelėjo mintyse. Nuskuodė prie gatvės ir pamojo pro šalį lekiančiam taksi.
- Valakampių tiltas, kuo greičiau, - iškvėpė.
Netoli tilto išlipo, paliepė taksistui laukti, o pats nubėgo sumaitotos mašinos link. Prie pačio automobilio prasibrovė tik prastumdęs aplink susigrūdusius žmones. Apėjo aplink ratu. Į akis krito iliuminacija - degė šviesos, pažibinčiai ir net avarinis. Žvilgtelėjo į žibintą iš arčiau. Ilgosios. „Rėkiau kaip reikiant. “- konstatavo. Žengė dar kelis žingsnius, dirstelėjo į salono vidų. Ant keleivio sėdynės mėtėsi palaidi geltoni popieriaus lapai, už vairo sėdėjo... jis. Dar nebuvo savęs matęs su praskelta kakta ir kraujuotu veidu. Net ir nebūdamas ekspertu, Redas suprato, kad automobilių greičiai nebuvo labai dideli, tačiau smūgis aiškiai nenusisekė - autobuso kampu tiesiai į vairuotojo dureles. Kaip visada suveikė buterbrodo dėsnis - išsiskleidusios keleivio pusės oro pagalvės tik pablogino padėtį... Ivas nusuko akis į žmonių būrį. Pastebėjo berniuką nubrozdintom rankom. Šuns nesimatė. Ar nebus kur priplotas po autobuso ratais. Išsitraukė mobilų telefoną, nutaikė kameros akį į lengvąjį automobilį ir nuspaudė mygtuką... Išgirdęs artėjančių sirenų garsą ir supratęs, kad daugiau jam čia nėra kas veikti, pasuko atgal.

Išlipęs iš laiko mašinos, iš karto išsitraukė telefoną ir peržiūrėjo nuotrauką. Jei anksčiau dvejojo dėl važiavimo, tai dabar viskas tapo aišku. Nevažiuos. Sprandą nusisukti spės kada nors vėliau. Nuėjo į virtuvę atsigerti kavos. „Pala, bet tas šuo... ir vaikis... Jie juk vis tiek išbėgs. Prieš pat autobusą? O, varge“- begeriant  trenkė mintis. Žvilgtelėjo į laikrodį. Beveik penkios. Strimgalviais nudardėjo laiptais, išpuolė į lauką, pribėgęs atplėšė mašinos dureles, drebančiais pirštais įgrūdo į spynelę raktą ir užvedė. Prieš įjungdamas pavarą apsidairė. Ant keleivio sėdynės, gulėjo popieriai. Prisiminė, kad grįžęs iš redakcijos jų taip ir nesusirinko. Abiem delnais suėmė visą krūvą, sumaigė į didelį geltoną gniutulą. Išsiropštė iš mašinos. Nubėgo prie šiukšlių utilizatoriaus ir įmetė gniutulą į vidų. Išvairavo automobilį į gatvę.
Mintys šėlo galvoje. „Gelbėtumėt tuos žmones... debilai tėvai... juk ne spektaklis vaikams...  autobusas, jo reikia saugo... kas, jei nespėsiu... prielaida naujoms vėžėms...  tik ar į gera... nežinau, po velnių... NEŽINAAAAAU!... Bet kažką juk... turiu daryti... Tai... mano pasirinkimas”.
Paskutinė mintis Redą nuramino. Jis savo likimo valdovas ir tik nuo jo dabar priklauso jo ateitis. Ir to vaikio. Galbūt ir visos žmonijos, jei tas gelbėtojas nepūtė arabų.
Rankos tvirčiau suspaudė vairą, o koja dar labiau spustelėjo akceleratorių ir mėlyna „Audi“ sukriokusi pastebimai rovėsi pirmyn. Į nežinią...


                      -Pabaiga-