Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vakarėjo... Saulė lėtai ritosi link horizonto, nuo jūros pūtė lengvas vėjelis po tvankios dienos pagaliau atnešdamas ilgai lauktą vėsą. Tarp netoliese esančių medžių jau telkėsi vakaro sutemos, visa gyvūnija ruošėsi nakčiai, tik uodų pulkai kybojo ore, o nenurimstantys žiogai traukė savo vakarinę serenadą. Įprastas vasaros vakaras Kardono kunigaikštystės pajūryje... Siauru miško takeliu lėtai jojo vienišas raitelis. Medžių paunksnėje jau buvo pakankamai tamsu, o neilgai trukus tamsa užklos visa aplinkui, tačiau raitelis niekur neskubėjo. Netoliese turėjo būti nedidelis vietinių žvejų kaimelis ir vienišasis keliautojas tikėjosi ten rasti nakvynę. 
Miško takeliui eilinį kartą darant vingį arklys neramiai suprunkštė ir sustojo. Tiesiai po jo kojomis, skersai takelio gulėjo didžiulė, beformė, smarkiai dvokianti masė. Raitelis neramiai apsidairė ir sukluso, tačiau aplinkui viskas atrodė pakankamai ramu ir nežadėjo jokio pavojaus. Pasilenkęs jis apžiūrėjo priešais gulintį lavoną. Panašaus gyvio jam dar niekur neteko regėti, nors, pabuvojęs įvairiuose kraštuose jis jau spėjo susidurti su daugybe keistų sutvėrimų gyvenančių šiame pasaulyje. Dydžiu šis sutvėrimas priminė kalnų trolį, bet buvo ne toks stambus ir atrodė žymiai lankstesnis. Ilgos priekinės letenos beveik siekė kelius ir turėjo itin didelius ir aštrius nagus. Galva buvo tik šiek tiek didesnė negu žmogaus, o sustingusioje išsišiepusioje burnoje matėsi dideli ir aštrūs dantys. Atidžiau įsižiūrėjęs raitelis suprato, kad šis gyvis galą gavo nuo triuškinančio smūgio per sprandą, ginklu panašiu į kovos kirvį ir kraujo dėmės aplink bjaurią žaizdą buvo dar pakankamai šviežios. Nutaręs būti atsargesnis raitelis spustelėjo žirgo šonus ir pavarė jį į priekį.
Budrumas išties nesutrukdė... Ne taip jau toli nujojęs nuo tos vietos kur rado keistąjį lavoną, raitelis išgirdo lūžtančių šakų triukšmą, duslų urzgimą ir visą virtinę rinktinių keiksmažodžių. Iš tarp keiksmų pasigirstančių žodžių nuotrupų jis suprato, kad priekyje verda kova. Nieko nelaukęs jis išsitraukė kardą ir pavarė arklį į priekį. Tas pats budrumas iš pradžių reikalavo patikrinti kas ir su kuo ten kaunasi ir ar iš viso apsimoka kištis į kovojančiųjų gretas, tačiau keiksmai leido suprasti, kad vienoje pusėje be jokios abejonės atsidūrė dvorfas, na o urzgimai ir riaumojimas sakė, kad šiuo atveju  dvorfas kaunasi ne su žmonėmis, elfais ar herniais, bet su kažkuo tai, kas laikoma visų jų bendru priešu.
Medžiai staiga baigėsi ir raitelis netikėtai atsidūrė nedidelėje paparčiais apaugusioje laukymėje, kurios viduryje kaip tik ir virė mūšis. Žemo ūgio - beje, kaip ir daugelis jo gentainių - ir neįtikėtinai plačių pečių, dėl ko figūra atrodė beveik kvadratinė, dvorfas, laikydamas rankoje įspūdingo dydžio kovos kirvį, įnirtingai atsimušinėjo nuo jį puolančių padarų. Tai buvo tie patys padarai, kurių vieno lavoną raitelis jau matė miško takelyje. Dabar buvo aišku ir kas buvo to gyvio mirties kaltininkas. Greitai įvertinęs situaciją raitelis, skardžiai sušukęs, puolė arčiausiai jo esantį sutvėrimą. Šis sureagavo į šūktelėjimą ir atsisuko į naują priešą. Ilgos padaro letenos jau buvo pasiruošusios sugriebti drįsusį mesti iššūkį, tačiau raitelis pasirodė vikresnis. Staigiai pasukęs žirgą į šoną nuo puolančiojo, pats tuo tarpu pasviro balne, kone iškrisdamas iš jo, ir plačiu mostu kirto savuoju kardu. Padaro letenos užgriebė tik orą toje vietoje, kur ką tik buvo žmogus, o pats jis pasitraukti nespėjo... Siaubingai sustugęs jis griebėsi už giliai prakirstos kojos ir suklupo. Raitelis apsuko žirgą ir puolė dar kartą. Nepaisant rimtos žaizdos, gyvis nė nebandė pasiduoti. Vilkdamas sužeistąją koją jis šiaip ne taip atsistojo. Jo, kruvinose nuo jo paties kraujo, letenose, dabar buvo didžiulė stora medžio šaka. Užsimojęs jis tvojo ja artėjančiam priešui, tačiau kliuvo ne raiteliui, o žirgui. Šis, nespėjęs išleisti nė garso, sulaužytu sprandu griuvo ant šono. Raitelis spėjo vikriai nušokti. Žmogaus akyse matėsi toks įniršis, kad jeigu jo priešas būtu buvęs taip pat žmogus, tikriausiai būtu sprukęs nė nebandydamas toliau kovoti. Tačiau dabartinis jo priešas atrodo nejautė nė menkiausios baimės. Padaras dusliai urgzdamas puolė priklaupusį ant vieno kelio žmogų. Sukdamas apie galvą sunkiąją šaką jis keliais žingsniais atsidūrė šalia savojo priešo. Raitelis, dabar jau buvęs raitelis staigiai striktelėjo į šoną ir tuo pačiu smogė visa jėga išmesdamas ranką į priekį. Pataikė!.. Gyvis, giliai prakirstu šonu susvirduliavo, bet atsirėmęs į šaką dar laikėsi ant kojų. Žmogus nelaukė. Prišokęs visai arti jis dar kelis kartus smogė perverdamas krūtinę ir perpjaudamas sutvėrimui gerklę. Šis, plūsdamas krauju, sunkiai susmuko. Baigta... Žmogus atsigręžė pasižiūrėti kaip sekasi dvorfui. Pastarojo popieriai buvo prastoki. Tiesa, vieną iš padarų jis taip pat patiesė, tačiau dar vienas, kaip ir tas, kurį nugalėjo žmogus mosuodamas didžiule šaka, galingu smūgiu spėjo numušti nuo dvorfo galvos šalmą ir dabar vis smarkiau spaudė mažąjį kovotoją. Dvorfas nebesikeikė, bet stipriai sučiaupęs lūpas, svirduliuodamas iš visų jėgų gynėsi. Ir tik prisijungus žmogui dviese jiems pavyko įveikti savo priešininką.
- Uf! - dvorfas, susiėmęs už galvos, sunkiai susmuko ant žemės. - Kad mane kur žaibas trenktų, kaip gyvas nebuvau sutikęs nieko panašaus!
Žmogus apžvelgė aikštelę, nusibraukė nuo kaktos prakaitą ir pritūpė šalia.
- Ir iš kur čia dabar atsirado tos peraugusios beždžionės, kad jas kur urvinės žiurkės sugraužtų, o iš kaulų dantų krapštiklius pasidarytų, - raukydamasis iš skausmo dvorfas vis nenustojo bambėti.
- Kaip tavo puodynė? Labai skauda? - valydamas į žoles kardą pasidomėjo ex-raitelis.
- Labai dėkui, kad rūpiniesi. Skauda taip, lyg ne alų, o tų jūsų kaimiečių birzgalą, kur iš nustipusių kačių varo būčiau visą naktį gėręs ir net neužsikandęs, - dvorfas vis lingavo susiėmęs galvą rankomis ir niekaip negalėjo atsigauti.
- Nieko nepadarysi, teks pakentėti kol nusigausim iki gyvenvietės, o ten, manau, vos tik užuodus alaus kvapą išgaruos visi tavo skausmai.
- O, kad tik taip būtų, - dvorfas tyliai sudejavo. - Tačiau eiti aišku vis viena teks, nes aš nežadu daugiau nė minutės pasilikti šiame prakeiktame miške, kuriuose tik ir tinka gyventi visokiems ten skarmaluotiems herniams, atlėpausiams elfams ar štai tokioms beždžionėms, - dvorfas stenėdamas atsistojo ir ėmė dairytis savojo, mūšio įkarštyje numušto, šalmo.
- Ne itin maloniai tamsta atsiliepiate apie kai kuriuos mūsuose gyvenančius bei protauti sugebančius sutvėrimus, - abejingai ištarė žmogus, eidamas prie žuvusio žirgo.
- O kodėl turėčiau? - dvorfas gūžtelėjo pečiais. - Su elfais pas mus niekada nebuvo itin geri santykiai, o jau herniai!.. Tiesą sakant, jie man visiškai netrukdo, bet ir naudos iš jų jokios. Tuščia tų kalbų, geriau leisk padėsiu.
Žmogus atsegė balną ir su dvorfo pagalba nuėmė jį nuo arklio. Ant vieno peties jis užsimetė nedidelį kelioninį maišą, ant kito balną.
- Kokio galo tu jį su savimi tempsiesi? - nusistebėjo dvorfas.
- O kokio galo geras daiktas turi pražūti? Gal aš toje gyvenvietėje įsigysiu naują arklį, o jei ne, tai juk visada galima parduoti… - žmogus pasitaisė savo naštą ir patraukė miško takeliu toliau. - Tu eini ar žadi čia nakvoti? - neatsisukdamas kreipėsi jis į dvorfą.
- Tai jau ne. Užteks man tų nuotykių. - dvorfas čiupo netoliese besimėtantį gana įspūdingo dydžio kelionmaišį ir prisijungė prie žmogaus. - Turiu tau padėkoti. - krenkštelėjęs ir kažkaip tai neryžtingai, lyg tai jam būtų ypatingai sunku, tarstelėjo dvorfas. - Pasirodei pačiu laiku reikiamoje vietoje. Ne taip jau dažnai tai pasitaiko, kad kas nors laiku suskubtų į pagalbą. Juk galėjai nesikišti ir apsisukęs dingti, ar ne?
- Galėjau. - abejingai ištarė žmogus, - bet kaip pastebėjai nedingau.
- Nesi labai plepus. Tą taip pat pastebėjau, - kurį laiką dvorfas ėjo tylėdamas, bet atrodo, kad tyla jam buvo pats nekenčiamiausias dalykas, todėl, nesulaukęs kol jo bendrakeleivis prakalbs, pats vėl pradėjo.
- Kad jau mums pakeliui, tai galime ir prisistatyti. Aš - Gloinas, Darto sūnus, dvorfas, tą tikriausiai supratai, iš Rudųjų kalnų.
- Ką gi, sveikas Gloinai, Darto sūnau, dvorfe iš Rudųjų kalnų. Mane vadina Hagaru, o mano tėvą vadino, - žmogus trumpam nutilo, - Net nežinau kaip.
- Čia dabar, tu ką iš kopūsto išaugai? - nuoširdžiai nusistebėjo dvorfas.
- Gal ir iš kopūsto. - atkirto žmogus. - Koks tavo reikalas kas buvo mano tėvas. - Hagaras toliau ėjo tylėdamas ir apie kažką įsitempęs galvojo.
- Na, nerūstauk. Nenorėjau tavęs įžeisti. Reikėjo gi man ir pačiam susiprotėti, kad jūs, žmonės, esate pati keisčiausia rasė. Keisčiausia ir nenuspėjamiausia. Aišku, koks ten man gali būti skirtumas: ar tavo tėvas Jomertas ar Dagobertas. Pas mus gi žinai, klanai, gilios šaknys, visa tai turi kažkokio žavesio, bet tuo pačiu ir kausto. Jums gi kas - iškeliavai iš savo kaimo, atvykai į miestą ir niekas neklaus: iš kur tu, kas tavo tėvas, kokiam klanui priklausai, ko namie nesisėdi ir taip toliau, - dvorfas plepėjo net nekreipdamas dėmesio klausosi jo kas, ar ne. Jis postringavo apie skirtumus ir panašumus tarp žmonių ir dvorfų, apie alaus skonį įvairiausiose šio krašto užeigose, apie Rudųjų kalnų grožį, apie orą, kalvystės meną bei ginklų rūšis ir dar daug apie ką. Rodės, kad jis jau ne vienerius metus buvo tylėjęs ir dabar stengėsi atsigriebti už prarastą laiką. Nors Hagaras beveik nekreipė dėmesio į Gloino tauškalus, pastarasis dėl to nė kiek neįsižeidė. Atrodo, jei nebūtų buvę šalia jokio bendrakeleivio, dvorfas vis tiek būtų pliurpęs įvairiausias istorijas sau pačiam ir aplinkiniams medžiams bei krūmams.
Tik vieną kartą Hagaras pertraukė dvorfo plepalus paklausdamas:
- O kodėl tu su savimi tampaisi kirtiklį? Berods Rudieji kalnai šiek tiek piečiau šių vietų, o einant ta kryptimi, kuria mes žygiuojame, artimiausius kalnus prieitume tik po gero mėnesio.
- Tampausi todėl, kad jis mano ir aš nenoriu jo niekam patikėti, - Gloino veidas pasidarė rūškanas ir iš po tankių antakių piktai blykstelėjo akys. - O kodėl aš einu į priešingą pusę negu mano namai, - tariant pastarąjį žodį dvorfo balsas išdavikiškai sudrebėjo. - Tai visiškai ne tavo reikalas. Gal aš paprasčiausiai užsinorėjau paragauti čionykščio alaus…
Hagaras daugiau nieko neklausinėjo ir iš dvorfo tylėjimo suprato, kad pataršė kažkokią dar neužgijusią žaizdą. Naujieji pažįstami likusį kelio galą ėjo tylėdami. Jau beveik visiškai sutemo ir tolumoje tarp neaukštų kalvelių buvo galima įžiūrėti spingsinčius žiburėlius. Tai ir buvo jų šios dienos kelionės tikslas: nedidelė vietinių žvejų gyvenvietė - Boska.
_ _ _

Foltis, išplovęs dar vieną bokalą, pastatė jį šalia kitų, ir nuėjo virtuvėn patikrinti, kaip sekasi gaminti vakarienę svečiams, kurių šį vakarą jo užeigoje buvo kaip niekada daug. Beveik visi staliukai buvo užimti ir dirbantys užeigoje vos spėjo suktis. Foltis nepraleido progos pabambėti ant savo darbininkų ir ne todėl, kad būtų buvęs blogos nuotaikos ar kas nors jam būtų neįtikęs - paprasčiausiai niekada nepatrukdys eilinį kartą paraginti dirbančiuosius, kad šie neimtų užsimiršę tinginiauti. Tačiau tinginiauti niekas nesiruošė, o ir nebuvo kada.
Foltis grįžo prie baro. Prisipylė bokalą alaus ir atsirėmęs į lentyną, ant kurios buvo surikiuoti įvairiausi gėrimų buteliai, patenkintas sriūbtelėjo nemenką gurkšnį ir viena ausimi ėmėsi klausytis svečių postringavimų. Kalbama buvo vis apie tą patį: žvejybinių valčių remontą, žuvies laimikį, turgaus kainas ir šiaip visokias ten buitines smulkmenas. Nieko įdomaus.
- Na, kaip reikalai, Folti? - užkalbino šeimininką vienas iš lankytojų, apsisiautęs ilgu neperšlampamu žvejo apsiaustu ir pasidėjęs šalia savęs plačiabrylę žvejo skrybėlę.
- O gi visai puikiai. Pats matai, Gronai, lankytojų netrūksta, pinigėliai plaukia, ko gi man daugiau bereikia? - Foltis, patenkintas, kad atsirado su kuom pasišnekėti, pasičiupo kėdę ir prisėdo šalia žvejo. Pastarasis nubraukė nuo savo ilgų ūsų alaus putą, krenkštelėjo, patogiai atsilošė ir gudriai prisimerkęs pažvelgė į Foltį.
- Kiek prisimenu, anksčiau nelabai kaip ėjosi ir nors gaminai tikrai neprasčiausią alų Boskoje, tačiau negalėjai pasigirti tokiu lankytojų skaičiumi kaip “Trilapio” užeiga kur prie kelio į Starvadą, ar “Auksinio ėriuko” užeiga prie Tylinčio miško.
- Kas buvo - pražuvo, - Foltis truktelėjo pečiais. - Matyt seniai bebuvai šiuose kraštuose, Gronai. Kai kas pasikeitė.
- Nagi, nagi, - Gronas palinko virš stalo arčiau Folčio, kad geriau girdėtų.
Foltis, patenkintas jam rodomu dėmesiu, atsilošė, pasirengdamas ilgam pasakojimui.
- Taigi, kaip sakiau, kai kas pasikeitė ir net gi labai. Keliu į Starvadą dabar retai kas naudojasi, visi labiau linkę keliauti per Traviną - ilgiau, bet saugiau. O prie Tylinčio miško niekas net prisiartinti nebedrįsta. Boras - “Auksinio ėriuko” šeimininkas - savo smuklę uždarė, o pats su visa šeimyna išsikraustė į Starvadą ir ten kažką tai dabar suka, - Foltis gurkštelėjo alaus ir tęsė toliau. - O viskas prasidėjo nuo to, kad… - čia jam nebuvo leista užbaigti, nes su trenksmu atsivėrė smuklės durys ir vidun įėjo dar porą lankytojų. Vienas jų buvo aukštas tamsiaplaukis, apsisiautęs panešiotu pilku apsiaustu, per vieną petį persimetęs kelioninį krepšį, ant kito gi buvo užsivožęs visai neprasto darbo balną. Jo bendrakeleivis buvo už jį vos ne per pusę mažesnis, tačiau pečių pločiu toli lenkė tamsiaplaukį. Iš tamsios susitaršiusios stangrių plaukų barzdos, iš už peties kišančio kirtiklio, pečių pločio bei gražaus darbo kovos kirvio Foltis suprato, kad jo užeigą teikėsi aplankyti dvorfas, kas šiaip jau buvo gana retas įvykis šiuose pajūrio kraštuose.
- Šeimininke! Alaus! Maisto, aišku, pačio geriausio! Ir kambarį nakvynei! - užbosijo dvorfas. Jis ir jo bendrakeleivis sumetė savo nešulius pasienin ir susėdo prie nedidelio staliuko smuklės kampe.
- Atleisk, Gronai, gal tau kas nors kitas pabaigs pasakoti apie tai, kas pas mus darosi. Turiu bėgti, pats supranti, - ir Foltis nuskuodė virtuvėn. Gronas suprantančiai palingavo galvą: dvorfas tikrai retas lankytojas šiuose kraštuose ir praleisti progos pasipelnyti iš to niekaip nebuvo galima.
- Kur ketini keliauti rytoj? - paklausė dvorfas po to, kai sriūbtelėjo nemenką gurkšnį iš ką tik atnešto bokalo.
- Gal į Starvadą, o gal ir ne, - Hagaras tingiai žvalgėsi po triukšmingą patalpą, bet po akimirkos, nusprendęs, kad nieko įdomaus tarp šių žmonių nėra, pasisuko į Gloiną. - Rytas už vakarą protingesnis, bus matyti.
- Neapsisprendęs koks tai, - Gloinas truktelėjo pečiais ir vėl ėmėsi savo bokalo. Numalšinęs troškulį, tęsė toliau. - Tokie kaip tu be darbo nesėdi. Mačiau kaip moki kardu darbuotis. Starvado turnyre tau nebūtų kas veikti ir atsipūtęs gautum tarnybą kunigaikščio Gereto gvardijoje.
- Tai jau ačiū. Visai nenoriu kam nors tarnauti, o tuo labiau tokiame užkampyje kaip Kardono kunigaikštystė.
- Ne toks jau čia ir užkampis, - piktai burbtelėjo Foltis, kaip tik atnešęs didžiulį garuojantį puodą. - Jei kam nors čia dabar ir yra užkampis, tai kalti ne čionykščiai gyventojai.
- Na ir kas gi tada kaltas? - paklausė Gloinas, čiupdamas iš puodo didžiulį mėsos gabalą.
- Anksčiau pro mūsų gyvenvietę traukdavo ištįsi pulkai pirklių, amatininkų ir šiaip visokio plauko žmogelių. Vieni į Starvadą, kiti į laisvąjį Klonvyro uostą. Ir Tylintis miškas tuo metu visiškai neatitiko savo pavadinimo - Foltis, matydamas, kad naujieji svečiai susidomėję jo klausosi, prisėdo prie jų staliuko. - Tačiau prieš kelis metus šiose apylinkėse pradėjo rodytis keisčiausios būtybės. Vilkolakiai, miškiniai, faunai - visa tai mums ne naujiena. Šie sutvėrimai pasitaiko visur ir per daug netrukdo, tik reikia mokėti su jais elgtis. Bet tie naujieji, tai kažkas siaubingo, - Foltis mostelėjo ranka vienam iš savo tarnų ir liepė atnešti jam bokalą ir dar vieną ąsotį alus.
- Ir kas gi tai per padarai? - braukdamas rankove riebalus nuo lūpų pasidomėjo Gloinas.
- Iš pradžių tai buvo didžiulės žiurkės. Jau ir paprastosios, kai jų daug, sugeba gerokai įgrįsti, bet šitos, didžio su lyg sarginiu šunimi, nesitenkindavo tik radusios sūrio gabalėlį. Iš ganyklų pradėjo dingti gyvuliai, buvo ir žmonių aukų. - Foltis gurkštelėjo iš savojo bokalo, nusibraukė nuo lūpų putas ir tęsė toliau. - Ačiū dievams, kad jos gana lėtai dauginosi ir mums pavyko aptikti jų guolį. Iščirškinom visas iki paskutinės. Bet tai buvo tik menkniekis palyginus su tuo, kas sekė paskiau. Prieš metus Tylinčiame miške pasirodė zorkai - tokios peraugusios beždžionės. Panašios į trolius, bet jėga lenkiančios net šituos padarus ir aišku, kaip ir pastarieji, žmogėdros. Visa Tylinčiojo miško apylinkė greitai ištuštėjo. Pasidarė nebeįmanoma net žabų miške pasirinkti. Zorkai nepasitenkino tik mišku, lindo į ganyklas, o žiemą verždavosi ir į tvartus, bei gyvenamuosius namus. Jei ateidavo tik vienas, tai dar nieko - suvarpydavome strėlėmis. Bet tos bestijos protingesnės ir už trolius. Dabar vaikšto būriais, puola atsargiai ir visada ką nors peša. Su kalaviju ar kirviu prie tokio neprieisi, belieka tik strėlės, bet jie ateina tik naktį ir šūdą tu ten matysi, tuo labiau, kad zorkai laksto neblogiau už stirną. - Foltis atsiduso, ir vėl siektelėjo savo bokalo.
- Sakai zorkai, sakai peraugusios beždžionės, - Gloinas atsilošė ir linguodamasis ant kėdės sarkastiškai nusišypsojo. - Matai, šeimininke, mes kaip tik traukėme per Tylintį mišką prieš užsukdami pas tave ir sutikome keletą tavo vadinamų zorkų.
- Eik tik, - Foltis nusispjovė ant grindų. - Skiedi ir net nemirksi. Mūsų vyrai visu būriu mišką šukavo, tai kai pasirodė zorkai, nepadėjo nei strėlės, nei ietys, nei kalavijai. Nors mūsų vyrai ir nėra patys prasčiausi kariai Kardono kunigaikštystėje ir su plėšikais įpratę grumtis, tačiau zorkų įniršis buvo toks, kad rods net Gereto rinktinė nebūtų atsilaikiusi.
- Ką tu sakai? - Gloinas paniekinančiai šyptelėjo į barzdą. - Nebūtų atsilaikiusi! Tik kažkodėl dvorfo kirvis ir šio tylenio, - Gloinas mostelėjo Hagaro pusėn, kuris visą šį laiką nepratarė nė žodžio, tik lėtai sriūbčiojo iš savojo bokalo. - kardas sugebėjo padaryti daugiau negu visi jūsų vyrai. Jeigu netiki, gali nueiti į mišką. Ten vienoje laukymėje guli trys zorkų lavonai. - Gloinas, vis dar šypsodamasis čiupo bokalą ir smagiai truktelėjo iš jo.
- Taaip… - nutęsė Foltis. - Kad pasitaiko plepių dvorfų, aš žinojau, bet kad dar jie būna ir tokie pagyrų puodai…
- Prikąsk liežuvį, žmogėne! - Gloinas net išraudo. - Tik jums tinka girtis nebūtais dalykais, o dvorfai niekada nemeluoja! Jei bijai dėl savo riebaus užpakalio ir nenori patikrinti mano žodžių, tai taip iš karto ir sakyk, o ne pulk blevyzgoti kaip suskretusi turgaus boba! - gerokai įpykęs Gloinas nervingu judesiu taršė savo susivėlusią barzdą ir piktai žybčiojo akimis.
- Gerai jau, gerai, tikiu, - kažkaip visai neįtikinančiai pratarė Foltis mojuodamas rankomis, tuom parodydamas, kad nenori leistis į tolimesnį ginčą su karštakošiu dvorfu. - Tačiau vis tiek keista, kad jums dviese, kaip tu, gerbiamasai, sakai pavyko įveikti net tris zorkus…
- Iš tikrųjų, tai keturis, - piktai į barzdą burbtelėjo Gloinas.
- O, net keturis! - susižavėjęs šuktelėjo Foltis, nors buvo aišku, kad tas jo susižavėjimas buvo toli gražu ne nuoširdus. - Gerai, tebūnie keturis. Matyt, kad nepaprasti kariai būsite. Gal kokios nors kitokios jėgos jums padėjo, a? - Folčio žvilgsnis lakstė nuo Hagaro prie Gloino.
Dvorfas pažvelgė į savo bendrakeleivį ir pasukiojo smilių ties smilkiniu. Po to, atsisukęs į užeigos šeimininką tarstelėjo:
- Gal jau, šeimininke, nebegerk daugiau, arba sau asmeniškai gamink silpnesnį alų, bo matau, kad šis tamsusis tau ne į naudą. Kitokios kažkokios tai jėgos! - pamėgdžiodamas Folčio balsą nusišaipė dvorfas. - Ar gi mes, kad tave kur…, panašus į kokius nors šarlatanus smailiom kepurėm, mojuojančius rankomis, kažką bambančius panosėje ir gydančius karves nuo pasiutligės? Kitokios jėgos… - dar kartą prunkštelėjo dvorfas. - Man vienintelė ir geriausia tokiu atveju jėga yra mano kirvis! Juk jeigu koks nors smailiakepuris burtininkėlis būtų susidūręs su tuo zorku, tai nė nebūtų spėjęs ištarti visų ten tų savo abrakadabrų… Jeigu sakot, kad ėjot prieš juos, tai tikriausiai pastebėjote, kad zorkai lakstyti moka ne prasčiau už laukinį mustangą. O gal jie jums paprasčiausiai per greiti buvo ir jūs net nepastebėjote kaip jie pasirodė, kaip jums šonus išvanojo ir kaip vėl dingo? Uf! Visai gerklė išdžiūvo. - Gloinas smagiai gurkštelėjo, brūkštelėjo ranka per barzdą ir patenkintas krenkštelėjo.
Foltis nieko neatsakė, tik akimis klaidžiojo po didžiulę užeigos patalpą. Žmonių vis dar nemažėjo, nors metas jau buvo vėlus. Buvęs Folčio pašnekovas Gronas rado sau kitą kompaniją ir dabar visi susėdę įnirtingai ginčijosi kokie harpūnai labiausiai tinka banginių medžioklei. Prie kito stalelio sėdėjo keletas Starvado pirklių, nespėjusių iki sutemų nusigauti iki Klonvyro uosto. Jie, išskyrus dvorfą su tyliuoju bendrakeleiviu, buvo vieninteliai ne šių apylinkių gyventojai. Visi kiti - vietiniai žvejai, tradiciškai vakarais užsukantys išlenkti keletos bokalų alaus. Šiuo metu nebuvo pats žvejybos sezono įkarštis, todėl ir lankytojų pas Foltį netrūko. Tuom jis, žinoma, buvo labai patenkintas, nors žinojo, kad jo verslas yra gana paradoksalioje situacijoje: yra žuvies - nėra lankytojų, nes visi plaukia, gaudo, po to veža parduoti. Tai trunka gana ilgą laiką ir Folčio “Pasagos” užeigoje būna tuščia. Kai baigiasi žvejybos sezonas - lankytojai tiesiog plūste plūsta, todėl, rodos, Foltis tik turėtų džiaugtis, kad tas sezonas kuo greičiau baigtųsi. Tačiau, iš kitos pusės, kuo trumpesnis tas sezonas, tuo mažiau pajamų vietiniams žvejams, tuo trumpiau jie čia užsibūna, tuo mažiau pinigų palieka ir tada Folčiui belieka laukti tik tokių lankytojų kaip tie Starvado pirkliai arba kaip štai dvorfas su tyliuoju draugu. Ir, kad nenubaidytų atsitiktinių prakeleivių ir išsaugotų gerą savo vardą Foltis dažnai nuleisdavo negirdomis įvairius užgauliojimus, nuolankiai pritardavo svečiui ir be didelio reikalo nesileisdavo su juo į ginčus. Darbas išmokė jį tramdyti savo šiaip jau karštą būdą.
- Aha! - šūktelėjo Foltis pagaliau radęs tarp lankytojų tą, kurio jam ir reikėjo. - Sigurdai, baik ten tuos savo kvailus išvedžiojimus apie oro įtaką bobų norams ir eikš čionai prie mūsų kompanijos!
Nuo vieno stalo, prie kurio ką tik karštai buvo aptarinėjamos problemos, susijusios su moterų viliojimu, pakilo beveik devynių pėdų ūgio milžinas, savo fiziniais duomenimis toli lenkiantis bet kurį iš užeigos lankytojų. Nuo kėdės nusikabinęs didžiulį vėzdą jis lėtu žingsniu patraukė prie Folčio.
- Matau, kad čia pas tavęs gana marga kompanija, Folti, - užbosijo Sigurdas. - Manau tikrai bus įdomiau paklausyti dvorfo, negu tuščių pliurpalų apie bobų sijonus.
- Cha! Nuo kada tau Sigurdai nebepatinka bobų sijonai, - Foltis šelmiškai mirktelėjo buvusiems milžino kompanionams. - Anksčiau kažkaip tik apie tai ir plepėdavai.
- Jam šiandien nepasisekė su viena paukštyte, kuri pas Trevorą merga tarnauja. Neišėjo pričiupti ir nusitempti ant šieno, tai dabar bando nuduoti, kad jam tai visai nerūpi, - sarkastiškai pastebėjo vienas iš lankytojų.
- Tylėk, blevyzgotojau, pavaryk tu taip kaip aš ir tik po to galėsi šaipytis, - Sigurdas piktai žybtelėjo akimis ir pagrūmojo ką tik juokavusiam. - Pačio pimpis mažesnis už mažiausią agurką, kokį galimą rasti pas Foltį sandėlyje, o jis mat jau sprendžia apie kitų sėkmes ir nesėkmes reikaluose su bobom! Tfu! - nusispjovė milžinas ir nekreipdamas dėmesio į po jo žodžių kilusį juoką, prisėdo šalia dvorfo.
- Susipažinkite, - Foltis ėmėsi šeimininko pareigų. - Čia Sigurdas, pirmas mūsų stipruolis, kaip mūšiuose, taip ir…hm…kituose dalykuose. Čia štai Gloinas, o štai šis paslaptingasis tylenis - Hagaras.
- Labai malonu, - įvertinančiu žvilgsniu nužiūrėjęs Sigurdo figūrą tarė Gloinas.
Hagaras tik burbtelėjo kažką panosėje ir toliau susidomėjęs tyrinėjo savo bokalo turinį.
- Šitie ponai, - po trumpos pauzės toliau tęsė Foltis. - Turėjo reikalų su zorkais.
Sigurdas kilstelėjo antakius ir palinko arčiau kalbančiojo.
- Sutiko keletą jų Tylinčiame miške ir, kaip matai, sėdi čia sau lyg niekur nieko ir alutį gurkšnoja, ir be viso to gerbiamasis dvorfas dar spėja mūsų kariauninkus per dantį patraukti.
- Na tas tai visai be reikalo, - užbubnijo Sigurdas. - Tu tikriausiai jau spėjai jiems paporinti apie mūsų žygį? - Sigurdas pasimuistė ir Foltis, pastebėjęs jo žvilgsnį, liepė patarnaujančiajam atnešti dar vieną bokalą.
- Papasakojau, žinoma, kad papasakojau ir apie pašalines jėgas papasakojau, tik, kad ponai teikėsi iš to pasišaipyti.
- Na nepiktai gi, - draugišku balsu įsiterpė Gloinas. - Bent jau mums su zorkais kaunantis tikrai nebuvo justi jokių pašalinių jėgų poveikio. Kaip supratau, tu dalyvavai šitame žygyje ir kaip galima suprasti ne proviantą saugojai, - kreipėsi Gloinas į Sigurdą.
- Taigi, taigi, dalyvavau ir nors pratęs esu vėzdu mojuoti, bet iš ten vos kailį išnešiau, bo jeigu tik su zorkais būtų reikėję reikalą turėti tai čia dar pusė bėdos būtų buvę, - Sigurdas pasilenkė arčiau pašnekovų ir tylesniu balsu, lyg kokią paslaptį skelbdamas, tarė: - Bet gi tikrai, ten ne vien tik tos pabaisos buvo. Na juk negalėjo mūsų vyrai taip netaikliai strėles leisti, kad nė viena jų nieko nekliudė, o tai karts ir iki taikinio neprilėkdavo. O ir kalavijais mojuojant tuos zorkus lyg kažkokie nematomi šarvai saugojo: tvoji tu jam atsivedėjęs ir žmogų tokiu smūgiu perpus perkirstum, o tai bestijai nieko! O jau lakstė jie ir išsisukinėjo, lyg ne gyvi padarai būtų, o dvasios kokios tai bekūnės. Ne viename mūšyje teko dalyvauti ir su kunigaikščiu Geretu prieš stepių nomadus chai-mardukus ėjau, žinau kaip kariauti reikia, bet kol nudėjau vieną iš tų tris kart prakeiktų zorkų, rodės, kad didžiausiame mūšyje be perstojo būčiau vėzdu mojavęs. Ne vyručiai, ne kaip kitaip, o kažkokie tai sušikti burtai juos saugojo, - Sigurdas atsikvėpė ir truktelėjo gerą gurkšnį iš savo bokalo.
- Burtai sakai, - vėl gi netikėdamas šyptelėjo dvorfas, - Jei ten iš ties koks nors smailiakepuris karvių gydytojėlis jiems talkino, tai kodėl jis jūsų iš karto su kokia nors viena iš savo fiti miti vietoj nesupleškino. Girdėjau, kad jie tai moka.
- Kodėl nesupleškino aš nežinau, - gužtelėjo galingais pečiais Sigurdas. - Bet, kad toks ten buvo - galvą guldau.
- Na neskubėk to daryti, - dvorfas krenkštelėjo, apžvelgė patalpą ir tęsė toliau: - O jūs kartais prieš įžengdami į mišką, kad drąsos truputį daugiau būtų nepaėmėte po keletą kaušų štai šito alučio? Galėjo gi jums taip nutikti, o, kad pasiteisintumėte, kodėl be nieko sugrįžote, sugalvojote pasakaitę apie anapusinius reikaliukus…
- Na žinai! - jau gana piktai būbtelėjo Sigurdas. - To jau per daug! Jei aš būčiau leidęs savo žmonėms tokius pokštus krėsti, kunigaikštis Geretas iš karto būtų mane iššvilpinęs iš savo gvardijos. Tai jau ne, gerbiamasis dvorfe, nebuvo nei kelių, nei vieno kaušo. Tik gūdus miškas, nesuprantamas iš niekur atsiradęs nuovargis, nesužeidžiamos baidyklės bei žiauriai ir neatpažįstamai sudraskyti draugų kūnai… - Sigurdas nutilo ir blausiu žvilgsniu įsistebeilijo į stalą.
- Na, bet gerai pagalvojus… - buvo bepradedąs naują savo išvedžiojimą Gloinas, tačiau baigti nespėjo…
- Gerbiamas Sigurdas teisus, ten veikė “kitos jėgos”, kaip jūs tai vadinate, - nutraukė dvorfą balsas, atsklidęs nuo vienišo staliuko, stovinčio pačiame tamsiausiame užeigos kampe. Po akimirkos į apšviestą plotą išėjo ir pats kalbėjusysis - aukštas, tvirto sudėjimo vyras, savo figūrą slepiantis po didžiuliu apsiaustu. Veidą dengė apsiausto gobtuvas. Nepažįstamasis per petį buvo persimetęs nedidelį kelioninį maišelį, o vienoje iš rankų laikė savo ūgio lazdą.
- Labas vakaras, ponai, - mandagiai pasisveikino nepažįstamasis, nusiimdamas nuo galvos gobtuvą ir atidengdamas savo gana dar jauną, taisyklingų griežtų bruožų veidą. - Labai atsiprašau gerbiamojo dvorfo, kad nutraukiau jo kalbą, - niekas nepastebėjo dėkingo Hagaro žvilgsnio, mesto į nepažįstamąjį. - Ir visų kitų, kadangi klausiausi jūsų pokalbio, bet jūsų aptarinėjama tema gana aktuali ir man, todėl, jeigu neprieštarausite, prisijungsiu prie jūsų kompanijos. Mane vadina Maldoru.
Po visuotinio prisistatymo ir mandagumo demonstravimo pirmasis, aišku, neiškentė Gloinas:
- Tai ir jūs teigiate, kad Tylinčiame miške nusėdo koks tai stebukladarys, neleidžiantis lengvai nugalabyti šitų peraugusių beždžionių? - kreipėsi jis į Maldorą.
- Na, tiesa sakant, - ramiu, maloniai skambančiu balsu atsiliepė pastarasis. - Aš nežinau ar tikrai ten kas nors nusėdo, bet kiekvienas, šiek tiek nutuokiantis magijoje, pastaruoju metu galėjo jausti keistus dalykus dedantis tame miške. Ten buvo žaidžiama su magija ir net gi ne pačia silpniausia. Kai gerbiamas Sigurdas su rinktine ėjo prieš zorkus, kažkas buvo suinteresuotas, kad jų žygis nepasisektų ir padėjo, kaip jūs vadinate, “anapusinėmis jėgomis” zorkams atsilaikyti prieš žmones. O štai jums, Gloinai, ir jūsų draugui Hagarui pasisekė, nes kaip tik tuo metu, kai jūs susidūrėte su zorkais, tas, kas jiems padeda, matyt buvo užsiėmęs rimtesniais dalykais, arba paprasčiausiai labai pasitikėjo zorkų jėga ir neatėjo jiems į pagalbą.
Dvorfas pasikasė sprandą ir su nepasitikėjimo gaidele balse paklausė:
- O iš kur jūs jau taip viską žinote? Bene ir pats būsite nagus prie magijos prikišęs?
Maldoras šyptelėjo ir apžvelgęs visus sėdinčius prie stalo tarė:
- Na, šiek tiek nutuokiu apie tuos reikalus. Štai ir lazdą nešiojuosi ir jaučiu gal kiek daugiau negu visi paprasti žmonės…
- Aha, - patenkintas pratarė Sigurdas. - Va tokio kaip jūs mums kaip tik ir reikia! Aš su keliais rimtesniais vyrais jau šnektelėjau, tarp kitko ir Foltis ten buvo, ir mes jau buvome nutarę kreiptis pagalbos į druidus iš Klevo rato, o čia, prašau - net gi su tikra burtininko lazda pas mus svečias atėjo.
Sigurdas su Folčiu vienu metu buvo beprasižioją dar kažką paporinti naujai atvykusiajam, bet Maldoras pats nutraukė jų ketinimus rimtu balsu pareikšdamas:
- Tai labai konfidencialu ir kuo mažiau žmonių žinos apie tai, kas aš toks, tuo bus saugiau ir man ir jiems patiems.
Sigurdas, pasilenkęs prie Folčio, tyliai, kad negirdėtų kartu sėdintieji, pasiteiravo, ką po velnių reiškia tas “konfidencialu”, į ką Foltis, nenorėdamas pasirodyti neišprususiu, atsakė, kad tai kažkaip tai susiję su magija ir jos paslaptingumu. Nieko nesupratęs Sigurdas palingavo galva ir abu toliau, nutaisę itin rimtas minas, klausėsi Maldoro.
- Jeigu pasiteisins mano hipotezė ir išvados sutaps su manosiomis, - toliau dėstė Maldoras. - Tai reikalą mes turime ne šiaip su paprastais mutantais, o su magijos sukurtais golemais, kurie būna itin pavojingi. Ypač, jeigu juos kūręs yra kur nors netoliese.
- Bet gi golemų egzistencijai palaikyti reikia pastovaus magiškų jėgų aukojimo, - Hagaras bene pirmą kartą per visą vakarą įsiterpė į pokalbį, tuo labai visus nustebindamas. Didžiausią įspūdį tai padarė Gloinui.
- Rupūs miltai! - dvorfas net iš vietos pašoko. - Iš kur tu tai žinai? Tyli, tyli, kad jį kur, o po to bac! Pasakys, tai mažai nepasirodys.
Hagaras atlaidžiai šyptelėjo:
- Na nesiputok, nereikia. Teko savu laiku man ir knygų paskaityti…
- Ooo! - dvorfas visai pašėlo. - Jis pas mus, pasirodo, ir knygas skaito! Čia kas dabar? Moksklininkų-mėgėjų susirinkimas, ar slaptos knyggraužių draugijos “Gadinkime akis” pasimatymas?
- Na nurimkite, prašau, - ramus Maldoro balsas šiek tiek atvėsino įraudusį dvorfą, kuris pasirodo ne tik apie magiją, bet ir apie knygų skaitytojus buvo ne kokios nuomonės. Visi, žinodami, kad dauguma dvorfų yra nepataisomi niurzgekliai, per daug nekreipė dėmesio į dvorfo pasipiktinimo šūkius ir pokalbis buvo pratęstas.
Kompanija dar kurį laiką aptarinėjo zorkų atsiradimo priežastis ir gailiausiai priėjo vieningos nuomonės, kad atviras žygis prieš juos naudos neduos, nes Boskos vyrai jau buvo gavę karčią pamoką ir sėkmę atnešti gali tik zorkų atsiradimo šaltinio sunaikinimas.
- Tam, kad kuo arčiau būtų įmanoma prie to šaltinio prisikapstyti, - Maldoras pasislinko arčiau savo pašnekovų. - Reikia ne didelės kariuomenės, o mažo, kelių ryžtingų vyrų būrelio. Mane asmeniškai tas šaltinis labai domina ir aš esu pasiryžęs jį surasti. - Maldoras pasukinėjo rankose savo mago lazdą ir tęsė toliau: - Turiu šiokių tokių magiškų sugebėjimų ir manau, kad jų pakaks sukurti reikiamą priedangą einant per Tylintįjį Mišką, tačiau, susidūrus su magu-golemų kūrėjų, o kad tai yra būtent mago darbas aš tuo vis mažiau abejoju, visas savo jėgas man gali tekti paaukoti kovai su juo. Tokiu būdu aš likčiau pažeidžiamas iš išorės ir tie keli vyrai man būtų reikalingi kaip tik tam, kad reikiamu momentu apgintų mane nuo nepageidautinų svečių, šiuo atveju zorkų.
- Kodėl tik keli vyrai? - nusistebėjo Gloinas. - Jeigu jau tamsta nešiojatės lazdą, tai gal tų jėgų vis dėl to užtektų ir didesniam būriui užmaskuoti?
- Deja, mielasis Gloinai, didesniam būriui reikia daugiau jėgų, kurių man gali prireikti kovojant su zorkų šeimininku, o be to, kuo daugiau magijos bus naudojama kelyje iki jo, tuo anksčiau jis galės mane susekti ir netikėtas vizitas nueitų šuniui ant uodegos. Kaip tik todėl aš norėčiau būtent jums keturiems pasiūlyti mane lydėti ir žinoma tai būtų daroma ne už ačiū. Galite nebijoti, kai tik aš surasiu besislapstantį magą, jis neturės laiko burtais palaikyti zorkų jėgas. - Maldoras apžvelgė pokalbio dalyvius ir atsilošęs ramiai ėmė laukti jų sprendimo.
Pirmasis prakalbo Sigurdas ir Hagaras tyliai sau nusistebėjo, kad dvorfas šį kartą išliko kaip niekad santūrus.
- Hm… - krenkštelėjo Sigurdas, - aš, aišku, magijoje esu visiškai žalias, bet jeigu gerbiamas Maldoras sako, kad tai mago darbas, aš esu linkęs tuom tikėti. Tokiu atveju visai nenuostabu, kodėl mūsų vyrams nepasisekė su zorkais. Tačiau, kaip ten bebūtų, kažkokiu tai būdu reikėtų su jais baigti, nes tai ne žiurkės ir apetitas jų kur kas didesnis. Turint pašonėje magą ir dar su lazda, gal ir tikrai užtektų tik kelių vyrų pagalbos… - Sigurdas apžvelgė sėdinčiuosius su juo ir tęsė toliau, - Aš esu pasiryžęs lydėti mūsų naująjį pažįstamą, o manau, kad ir Foltis taip pat, - jis metė žvilgsnį į užeigos šeimininką, kuris pritariamai linktelėjo.
Po trumpos pauzės Maldoras kreipėsi į Gloiną ir Hagarą:
- Na o jūs ką pasakysite? Žinau, kad esate neprasti kovotojai, todėl jūsų pagalba man labai praverstų.
Dvorfas vis dar tylėjo, tik įnirtingai taršė savo susivėlusią barzdą. Hagaras pasikasė pakaušį, pažvelgė į burtininką ir ryžtingai tarė:
- Aš neisiu. Kas dėl to laikys mane bailiu, gali iš karto ruoštis dvikovai. Dvikovai, kurioje išlieka tik vienas, tačiau aš visviena neisiu ir neklausinėkit kodėl, - jis nutilo ir ramiai toliau siurbčiojo iš savo bokalo.
- Gerbiamasai! - su priekaištu balse prašneko Foltis. - Maldoras aiškiai pasakė, kad tai bus daroma ne veltui, o tas, kuris gali nukauti keturis zorkus, tikrai yra neeilinis karys ir nereikia man pasakoti, kad prieš tai tu tik karves ganei, kai kiti mūšiuose dalyvavo. Hagarai, jau iš tolo nuo tavęs samdiniu neša, tai ko čia dabar nepabandžius laimės. Juk sėkmės atveju gerbiami Maldoro kolegos nepagailės žvangančiųjų, - Foltis metė žvilgsnį į burtininką, kuris susimąstęs spoksojo kažkur tai sau po kojomis.
- Kuom nuo manęs neša, ne jūsų reikalas, - ramiai atsikirto Hagaras. - mano žodį girdėjote ir tai viskas. Aš šią naktį praleisiu čia, o rytoj, gerbiamieji, jūsų nebetrukdysiu.
- Tuščia to užsispyrėlio, - sugaudė Sigurdo bosas, - Užteks mums ir dvorfo kirvio, ar ne? - jis pasisuko į neįtikėtinai ilgai ligi šiol tylėjusį Gloiną.
- A? Ką? - Gloinas perbraukė ranka per akis, lyg bandydamas nuvyti kažkokias jį staiga apnikusias blogas mintis. - Nee… - nutęsė jis, - Aš turiu neatidėliotinų reikalų ir gaišti man negalima, be to, - jis išsitiesė ir smagiai truktelėjo iš savojo bokalo, - koks mano reikalas. Tegu sau tie zorkai laksto po miškus, tegu visokie ten elfai ir herniai juos medžioja. Dvorfams kalnuose jie vis tiek netrukdo, o be to aš nemėgstu miško. - paskutinė frazė aišku skambėjo itin kvailai, tačiau buvo galima suprasti, kad dvorfas nusprendė organizuojamame žygyje nedalyvauti.
- Mat kaip, - Foltis pakraipė galvą. - Nerūpi vadinasi. Na ir gerai, gerbiamieji, apsieisime ir be jūsų pagalbos. Manau, Sigurdai, atsiras Boskoje keletas tvirtų vyrukų, kuriems ne tas pats, kad visokios ten baidyklės po miškus laksto ir gyvenimą juodina. A? - pasisuko jis į savo žemietį.
- Tai jau taip, - liūdnai tarstelėjo milžinas. - Gaila, žinoma, kad šie šaunūs kareivos nenori užsidirbti, bet gal ir tikrai tai ne jų reikalas. Nedažnai gi jie čia vaikšto…
Hagaras ilgai neužsibuvo. Baigęs savo alų, jis paprašė Foltį parodyti, kur yra jam skirtas kambarys ir, susirinkęs savo daiktus, nusekė paskui šeimininką. Likusieji prie stalo tylėjo. Dvorfas maukė alų, Maldoras vis dar tyrinėjo kažkokius tik jam vienam matomus ženklus ant grindų, Sigurdas gi niūniavo sau panosėje kažkokią tai seną kareivišką dainelę. Po kurio laiko pasišalino ir dvorfas.
- Ką jūs apie tai galvojate? - dabar išdrįso užkalbinti Maldorą buvęs kareiva.
- Nesijaudink, Sigurdai, - šypsodamas, ramiu balsu tarstelėjo burtininkas. - Aš manau, kad man pavyks juos įkalbėti, taip, kad neieškok kitų vyrų.
- Pavyks? Kaip? - nepatikėjo Sigurdas.
- Visi mes turim paslapčių? Ar ne? - šelmiškai mirktelėjo Maldoras ir pakilo eiti.

_ _ _

Į duris pasibeldė.
- Kas ten? - šūktelėjo Hagaras.
- Maldoras, - atsiliepė balsas iš už durų.
Hagaras, laikydamas rankoje paruoštą durklą, atšovė skląstį ir truputį pravėrė duris. Už durų iš tiesu buvo jo naujasis pažįstamas.
- Maniau, kad burtininkams visai nebūtina belstis, - truktelėjo pečiais Hagaras slėpdamas durklą.
- Paprasčiausias mandagumas, - nusišypsojo Maldoras. - O tu, kaip matau, nepamiršai atsargumo, įgyto Šešėlių ordine, - dar pridėjo jis, sekdamas žvilgsniu slepiamą durklą.
Hagaras po šių žodžių kruptelėjo ir durklas vėl atsidūrė jo rankoje.
- Kas tu? - stengdamas išlaikyti ramų balsą paklausė jis burtininko.
- Tas, kuom ir prisistačiau, - Maldoras, nelaukdamas leidimo, atsisėdo ant kampe stovinčios kėdės, apsižvalgė po nedidelį kambarėlį, kurį Foltis Hagarui pristatė kaip apartamentus (tą žodį jis girdėjo Starvade, kai lankėsi viename iš Kardono kunigaikštystės sostinės bordelių) ir vėl pažvelgė į vis dar pasiruošusį galimiems netikėtumas Hagarą.
- Ne, aš nesu Šešėlių siųstas, kad susidoročiau su pabėgusiu ordino kariu, - ramiai tarė burtininkas. - Nors ir turiu su jais kai ką bendro. Ne, ne, - ramiai mostelėjo jis ranka pastebėjęs piktą blyksnį Hagaro akyse. - Ne ta prasme, kad su jais tvarkau bendrus reikalus. Aš taip pat esu medžiotojas, jei taip galima išsireikšti, ir medžioju nuo mūsų pasprukusius burtininkus, kurie, patikėk, yra daug pavojingesni, nei Šešėlių karys.
- Ko tu nori iš manęs? - prikimusiu balsu paklausė Hagaras, atidžiai sekdamas kiekvieną svečio judesį ir stengdamasis apčiuopti bet menkiausią virpesį, kuris perspėtų apie ruošiamą burtą. Šešėlių ordino kariai gaudavo nemenką išsilavinimą magijos srityje, o tie, kurie turėdavo įgimtą dovaną, net gi tapdavo visai neprastais magais.
- Visai nedaug, - atsiduso Maldoras. - Tik prašau mane lydėti per Tylintįjį mišką.
- Berods girdėjai mano atsakymą, - Hagaras vis dar neleido sau atsipalaiduoti.
- Girdėjau ir suprantu, kad tau rūpi kuo toliau nukeliauti nuo ordino valdų, tačiau mūsų žygis neužimtų daug laiko, o po to aš pažadu pasirūpinti tavo saugumu. - Maldoras linktelėjo į priekį, tuo priversdamas Hagarą dar labiau įsitempti. - Aš žinau, kad tu ne šiaip sau eilinis ordino karys. Tu gi buvai geriausias, ar ne? - Maldoras atsilošė ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės kurį laiką stebėjo Hagarą. - Bet net gi būdamas geriausias turėsi visą likusį gyvenimą slapstytis. Ordinas nepaleidžia tų, kurie vieną kartą jam jau priklausė, tu tai puikiai žinai. Aš nesiruošiu aptarinėti ar tavo pasitraukimas buvo protingas žingsnis ar ne, aš tik siūlau tau paslaugą už paslaugą - Orm Dagoro ratas neatsisakytų priimti į savo gretas geriausio Šešėlių ordino kario.
- Skamba viliojančiai, bet aš ne tam pasitraukiau, kad vėl kažkam pradėčiau tarnauti, - Hagaro veidas nė mažiausiu judesiu neišdavė to, kaip jį paveikė Maldoro žodžiai.
- Nebūk kvailas, Hagarai. Niekur tu nepasitraukei. Pats kuo puikiausiai pažįsti Šešėlius ir žinai, kad jie nepaliks tavęs ramybėje iki pat grabo lentos. Tu juos jau kartą išdavei ir tavo prisijungimas prie Orm Dagoro jiems nieko nekeičia, o tau suteikia rimtą pastogę. Aš abejoju ar samdydamasis kitiems tu rasi patikimesnį prieglobstį. Ir paslėpk pagaliau tą savo durklą, - Maldoras pakilo. - Tai kaip, ar lydėsi mane? - paklausė įdėmiai žvelgdamas Hagarui į akis.
Šis atsakė ne iš karto. Sunkiai susmukęs ant lovos jis kurį laiką sėdėjo apglėbęs rankomis galvą ir spoksodamas bereikšmiu žvilgsniu sau po kojomis. Maldoras kantriai laukė.
- Aš pasakysiu ryte, - dusliu balsu pratarė Hagaras. - Dabar išeik…
Maldoras metė kreivą žvilgsnį į pašnekovą, šyptelėjo.
- Žiūrėk, kad ryte nebūtų per vėlu… - tarstelėjo ir kol Hagaras susivokė paklausti ką gi jis turi omenyje, tyliai išnyko už durų.

_ _ _

Gloinas jau buvo benugrimztas į miegą, kai kažkas tyliai pasibeldė į jo kambario duris. Per vakarą išgertas alus maloniai migdė, o be to dvorfas visiškai nelaukė jokių svečių, todėl susierzinęs dėl nutraukto miego piktai užkriokė:
- Kad tave kur trolis priplotų! Prašiau prikelti tik saulei tekant! Tik spėk sumerkt akis, o čia jau kažkas tokį triukšmą kelia, lyg tai būtų kokia tai elfų baliavonė!
Tiesa sakant, didžiausią triukšmą kėlė pats Gloinas, kadangi naktinis vizituotojas tyliai ir kantriai laukė už durų kol nenuorama dvorfas išsibambės ir teiksis atidaryti duris.
- Na ko čia kam reikia! - užbosijo Gloinas atidarydamas duris, bet pamatęs už jų stovintį Maldorą iškart prikando liežuvį.
- Labai atsiprašau, gerbiamas Gloinai, kad tokį vėlų metą prikėliau iš miego, tačiau aš norėčiau su jumis rimtai pasikalbėti, - maloniai šypsodamasis magas laukė leidimo užeiti.
- A, apie ką? - burbtelėjo dvorfas pasitraukdamas nuo durų. Iš visos jo povyzos matėsi, kad būtent magas šiuo metu buvo mažiausiai pageidautinas jo svečias.
- Ilgai netrukdysiu, - Maldoras sustojo kambario viduryje ir įdėmiai pažvelgė į dvorfą. - Aš tik noriu tavęs paprašyti lydėti mane per Tylintįjį mišką.
- Ak štai kas. - dvorfas klestelėjo ant lovos ir su palengvėjimu atsiduso. Matėsi, kad jis tikėjosi pokalbio apie kažkokius kitus, ne itin jam malonius dalykus. - Na bet juk aš sakiau, kad esu užsiėmęs, turiu neatidėliotinų reikalų, o bet to aš…
- Nemėgsti miško, - už jį užbaigė Maldoras. - Taip, aš tai žinau, tačiau vis dėl to, žinodamas, kad tu Gloinai, Darto sūnau, esi ne pats prasčiausias hirdo kovotojas, prašau tavęs pagalbos, - Maldorui ištarus šiuos žodžius dvorfo veidas iš karto apsiniaukė, tačiau magas, nekreipdamas į tai dėmesio, tęsė toliau. - Šiame žygyje man kaip tik tokių ir reikia. Žinau, - magas pakėlė ranką neleisdamas Gloinui nė prasižioti, - kad nesi kažkoks tai sąžinę pragėręs samdinys, su tokiais aš ir pats nesikalbu. Prie stalo aš minėjau, kad tai bus daroma ne už ačiū. Orm Dagoro ratui labai knieti išsiaiškinti, kas dedasi tame miške ir tai padaryti jis pavedė man. Man nereikia kariuomenės pagalbos, nes ji žygyje kelia per daug triukšmo, o didelis viešumas šiuo atveju visiškai nereikalingas. Man tik reikia keletos smarkuolių, kurie reikiamu momentu galėtų apginti mano nugarą. Tu esi vienas iš tokių.
Kadangi Gloinas tylėjo, Maldoras po pauzės tęsė toliau:
- Aš jau minėjau, kad užmokestis bus vertas vargo, be to, gal bus galima padaryti taip, kad klajoti tau be vietos liks visai nedaug…
Po šių žodžių Gloinas pakėlė pilnas nuostabos ir pykčio akis į magą. Pastarasis tik šyptelėjo, skėstelėjo rankomis ir kiek galėdamas švelnesniu balsu tarė:
- Taip, Gloinai, aš žinau, kad Karn Dumo vyresnieji, nežiūrint tavo nuopelnų, ištrėmė tave. Žinau taip pat kodėl ir nežadu imtis vertinti nei tavo, nei jų poelgio, nes dvorfų klano reikalai yra tik vieno jo reikalai. Tačiau žinok, kad tavo tremtis gali būti neamžina. Juk jūsų istorija turi pavyzdžių kaip ištremtieji grįždavo į klaną, jei tremtyje garsiais žygiais ir naudingais darbais išpirkdavo savo kaltę. Tu nori manęs paklausti, kodėl Karn Dumui turėtų rūpėti tai, kas dedasi Tylinčiajame miške ir kodėl žygį tenai jie turėtų laikyti vertu dėmesio. Tačiau to kas ten vyksta šešėlis kliudė ir tavo klaną, Gloinai. Jūsų prekybiniai karavanai keliaudavo šio miško šiauriniu pakraščiu, tačiau jau nebekeliauja, to regiono gyventojai mainydavo maistą į jūsų dirbinius, tačiau jau nebemaino. Ir visa tai tik dėl zorkų, kurie siautėja tuose kraštuose. Kas dedasi čionai tėra tik lengvas vėjelio dvelksmas lyginant su audra jūroje. Karn Dumo vyresnieji ne juokais susirūpino ir būtent jie buvo pirmieji, kurie kreipėsi į mus norėdami gauti atsakymą. Taip kad tai nėra tik mūsų rato kaprizas atskleisti dar vieną paslaptį. Po truputį tai pradeda tapti visus liečiančiu reikalu.
Dvorfas vis dar užsispyręs tylėjo. Maldoras kurį laiką žvelgė pro nedidelį kambario langelį į naktį, po to pasisukęs į Gloiną tiesiai paklausė:
- Tai kaip, Gloinai, lydėsi mane, kad aš paskiau galėčiau užtarti tave prieš klano vyresniuosius.
- Taip, - gergždžiančiu iš susijaudinimo balsu po pauzės pratarė dvorfas. - Be ne dėl to, kad man reikėtų tavo ar dar kieno nors užtarimo. - jis pažvelgė į burtininką ir dvorfo akyse galėjai pastebėti piktdžiugišką išraišką. - Man tiesiog malonu bus eitu su tavim kartu, nes kiek suprantu Karn Dume neatsirado nė vieno drįsusio tai padaryti. Vien jau tai teikia man džiaugsmo ir gal po kurio laiko mūsų barzdočiai supras, kad geriau Gloiną, Darto sūnų turėti klane, nei už jo ribų. O dabar eik, - mostelėjo jis Maldorui. - Ir pažadink tik ryte.
- Malonu girdėti, kad mes susitarėme. - šypsodamasis savo kerinčia šypsenėle Maldoras atsistojo. - Būk viskam pasiruošęs, Gloinai, Darto sūnau, - dar tarė jis ir tyliai išnyko už durų.

_ _ _

- Ir ko gi čia toks ankstyvas dabar? - Foltis, kasydamasis pilvą, plačiai nusižiovavo. - Saulė dar nepatekėjo, o tu jau skubi išsinešdinti, gal kas netiko mano kuklioje užeigėlėje?
- Ne, šeimininke, tavo užeigėlė pats tas, - Hagaras baigė pakuotis savo nedidelę mantą. - Bet anksčiau kėlęs daugiau nuveiksi, čia man veikti nėra ko, tad…
- Palauk, palauk, - Foltis prisimerkęs pašnairavo į Hagarą. - O burtininko pasiūlymas? Negi jis vis dėl to tavęs nė trupučio nesužavėjo? Gali pinigėlių užsidirbti, juk burtininkai jų prilaiko, o ir žmonėms gerą padarysi.
- Apseisiu aš ir be burtininkų pinigėlių, - grubiai atkirto Hagaras. - Geriau pasakyk, kur čia arčiausiai aš galiu arklį įsigyti.
- Arklį sakai, - Foltis pasikasė pakaušį, - Už Boskos kelios mylios. Ten gyvena Edgaras, gal jis turės kokį… - Foltis nusisuko, tuo parodydamas, kad pokalbis baigtas.

Rytas dar tik brėško. Vienur kitur pasigirsdavo ankstyvaus giesmininko balselis, nuo jūros dvelkė švelnus brizas ir keliauti tokį rytmetį būtų buvęs vienas malonumas. Hagarui nedavė ramybės jo vakarykštis pokalbis su Maldoru. Beveik visą naktį jis svarstė jo pasiūlymą ir buvo jau pasiryžęs sutikti, bet kažkas viduje jį stabdė. Tik ką ištrūkęs iš vienos priklausomybės mažiausiai jis geidė pakliūti į kitą.
Jei ne Tylinčiojo miško gyventojai, tai šios apylinkės galėjo būti laikomos vienomis iš ramiausių Kardono kunigaikštystėje. Atoki jūros pakrantė, iki pirmojo didžiojo miesto ne taip ir arti, keliautojų beveik nesutiksi, kaip tik to ir reikėjo Hagarui. Jis truputėlį pasuko iš kelio. Netoliese matėsi vieniša sodyba. Pas ten gyvenantį Edgarą Hagaras tikėjosi gauti arklį: balnas buvo pakankamai sunkus, mažino kelionės spartą, tai kokio velnio jo nepanaudojus pagal paskirtį.
Keliukas vingiavo per nedidelę miško lomelę. Aplinkui buvo tylu, tik girdėjosi Hagaro laužomų šakelių traškesys. Staiga į tylą įsimaišė garsas, visiškai neturintis nieko bendro su ramaus rytmečio idilija. Hagaras instinktyviai krito ant žemės. Ten, kur ką tik jis stovėjo, iš skirtingų pusių prašvilpė keturios strėlės. Taikyta buvo taip, kad lenkis tu į kairę ar į dešinę, pirmyn ar atgal, kuri nors viena vis tiek būtu pervėrusi jo galvą. Greitai išsivadavęs nuo savo mantos, Hagaras stryktelėjo link netoliese augusių medžių. Savąjį kardą jis jau laikė paruošęs kovai.
Pasislėpęs už medžio, kad nematomiems šauliams nebūtu taip lengva jį pasiekti, jis įsitempęs klausėsis. Kurį laiką buvo tylu, paskiau Hagaras akies krašteliu pagavo judesį dešinėje. Staigiai pasisukęs jis blokavo žaibišką smūgį ir atakavo pats. Jo priešininkas nebuvo naujokas. Staiga atšokęs atgal, jis atliko keletą judesiu savo riestu kardu. Sunku buvo nuspėti, kur bus nukreiptas sekantis jo smūgis, o tuo pačiu sunku buvo rasti tarpą tarp jo sukurtos gynybos, kad galima būtų vienu smūgiu viską baigti. Kad reikia skubėti Hagaras iš karto suprato. Šešėlių kariai nejuokauja, o šiuo atveju jis susitiko net su mažiausiai keturiais ordino pasiųstais žudikais. Už nugaros trakštelėjo šaka ir Hagaras pasisuko taip, kad medis dengtų jo nugarą, o jis pats galėtų stebėti abu savo priešininkus. Išlysti į atviresnę vietą, kur būtų lengviau manevruoti, nebuvo prasmės, nes kažkur netoliese slėpėsi dar keletas užpuolikų, kurie tik ir laukė momento paleisti į jį strėlę.
Antrasis priešininkas buvo ginkluotas apvaliu spygliuotu vėzdu, privirtintu prie tvirto koto pėdos ilgumo grandine. Hagaras žinojo, kad tai itin pavojingas ginklas ir apsiginti nuo jo yra ganėtinai sunku, tuo labiau, kad Šešėlių ordine užteko meistrų tobulai valdančių tokius vėzdus. Vienintelis Hagaro pranašumas buvo tai, kad norint normaliai valdyti šį ginklą reikėjo šiek tiek daugiau erdvės negu jos galėjo suteikti aplinkui augantys medžiai.
Abu priešininkai puolė vienu metu. Aiškiai matėsi, kad jie ne pirmą kartą veikia kartu ir visi jų judesiai buvo suderinti itin tiksliai. Vėzdu ginkluotas taikė Hagarui į galvą, kai kitas kardu stengėsi pasiekti jo pilvą. Atremti abu smūgius nebuvo vilčių, Hagaras to ir nedarė. Persivertęs per galvą jis atsidūrė šalia vėzdu ginkluoto priešininko. Iš arti smūgiuoti šiuo ginklu buvo itin sunku, todėl užpuolikas pabandė atsitraukti, kad atsirastu nors šiek tiek vietos smūgiui. Atsitraukti jis nespėjo. Hagaras pjaunamu smūgiu iš apačios į viršų paliko iš Šešėlių kario gerklės kruviną košę ir nelaukdamas kol jo priešas suklups pasisuko į antrąjį, kuris nekreipdamas dėmesio į draugo galą puolė toliau. Jis apibėrė Hagarą smūgių kruša. Kardą valdė puikiai ir Hagaras net neturėjo progos kontratakai vis stengdamasis išsisukti ar blokuoti puolančiojo smūgius, iš kurių bet kuris galėjo būti paskutinis. Prasidėjo tikros vikrumo ir reakcijos grumtynės. Hagaro priešininkas vis labiau spaudė stengdamasis jį išstumti iš medžių priedangos į atviresnę erdvę, kur jį laisvai galėtų pasiekti pasislėpusių šaulių strėlės.
Kad ir kaip stengdamasis pasilikti medžių šešėlyje Hagaras vis dėl to nenumaldomai artėjo prie takelio, iš kurio slėpdamasis jis buvo pasitraukęs. Kairiojoje priešininko rankoje atsirado ilgas durklas, kas tik dar labiau apsunkino Hagaro pastangas besiginant. Dar viena atremta ataka, bandymas pulti. Nesėkmingai. Dar vienas blokas, posūkis… Durklas prašvilpė pro pat veidą. Atsakomas išpuolis. Vėl be rezultatų…
Staiga Hagaras pajuto, kad jo nugaros nebesaugo jokie medžiai. Ir tuoj pat išgirdo ore garsą, kurį sukelia lanko templė atsimušdama į lankininko pirštinę. Jei jis būtų stovėjęs veidu į šaudančiuosius, gal ir būtų pavykę išvengti strėlių. Tačiau dabar, besigindamas nuo įnirtingai puolančio jį kario, jis negalėjo net apytiksliai nusakyti iš kokios pusės atlėks strėlės. Visa tai įvyko akimirksniu: templės garsas, tylus dūzgimas, staiga iš kažkur atsiradęs keistas tvilkčiojimas smilkiniuose, iš kurio Hagaras suprato, kad į darbą buvo paleista magija, ir iš kart po to nuskambėjęs nustebimo šūksnis. Hagaras nesuprato kas įvyko, jis nepajuto į jo kūną smingančių strėlių. Jis tik pastebėjo, kad jo priešininkas šiek tiek susilpnino puolimą, matyt taip pat nustebintas to, kas įvyko už Hagaro nugaros. Pasinaudojęs ta akimirka Hagaras puolė. Dešinės rankos dilbiu nukreipė nuo savęs priešininko durklą kairiąja čiupdamas už jo rankos laikančios kardą. Taip jis gavo progą visiškai prisiartinti prie užpuoliko. Jo kardas atsidūrė ties Šešėlių kario gerklę ir beliko atlikti vienintelį judesį… Baigta.
Hagaras pasisuko į tą pusę, iš kurios buvo šauta. Ore tvyrojo keistas iš kažkur  atsiradęs nuodėgulių kvapas. Jis įsitempęs žvelgė kiton takelio pusėn, tačiau šūviai nesikartojo ir nebuvo girdėti jokio kito pašalinio garso. Priešais tarp medžių kažkas sujudėjo. Hagaras pasiruošė naujam užpuolimui, tačiau iš už medžių pasirodė pažįstama figūra.
Maldoras šypsodamasis apsidairė:
- Kaip supratau šį kartą Šešėliai pasiuntė ne naujokus, o tai tik dar kartą man įrodo, kad pas juos buvai toli gražu nepaskutinis.
Hagaras niūriai žiūrėjo į artėjantį magą. Dar kartą atsargiai apsidairęs jis vis dėl to neišdrįso paslėpti savojo kardo.
- Kaip tu čia atsiradai? - paklausė jis Maldoro. - Niekaip nepatikėsiu, kad ėjai sau pro šalį ir grynu oru džiaugiaisi. - Hagaras pasuko link dulkėse gulinčios savo mantos, kurią jis spėjo nusimesti dar kovos pradžioje.
- Tiesa sakant, - mago balse netikėtai nuskambėjo metalinės gaidelės, - ne taip jau ir svarbu turėtų būti kaip aš čia atsiradau. Ir bent jau pradžiai tikėjausi išgirsi nors kokį padėkos žodį.
Hagaras jau suprato, kam turi būti dėkingas už tai, kad dviejų pasislėpusių šaulių strėlės jo nepasiekė. Visai šalia tos vietos kur baigė kautis su antruoju savo priešininku jis pastebėjo du nedidelius teberūkstančius metalo gabalėlius. Tai buvo viskas, kas liko iš į jį lėkusių strėlių. Maldoras jas paprasčiausiai supleškino dar joms tebezvimbiant ore. Kas atsitiko nematomiems šauliams Hagaras neklausė, nes tai jau nebebuvo svarbu. Hagaras turėjo didelį įtarimą, kad Maldoras kažkokiu tai būdu sužinojo apie ruošiamą pasikėsinimą ir atsirado reikiamu laiku reikiamoj vietoj.
- Žinoma, - Hagaras sunkiai spaudė žodžius. - Aš esu tau dėkingas ir nebūsiu koks tai pasipūtėlis, besistengiantis įrodyti, kad būčiau ir be niekieno pagalbos susitvarkęs. Tačiau tu juk lyg tai ruošeisi eiti išvalyti Tylinčiojo miško? O pastarasis yra priešingoje pusėje. - Hagaras užsimetė ant pečių savo mantą nuvalė vis dar kruviną kardą ir pažvelgė Maldorui į akis. - Tu juk žinojai. Žinojai, kad manęs tykos. Kaip ir kokiu būdu tau tai pavyko manęs nedomina, nes jūs dar ir ne tokiu pokštų iškrėsti galite. Taip pat tu žinojai, kad mano sąžinė negalės nurimti, kol aš kaip nors neatsidėkosiu savo gelbėtojui. Nesišypsok, kad buvęs Šešėlių karys prakalbo apie sąžinę. Jei jau tiek daug apie mane žinai, tai nepaslaptis turėtų būti ir tai, dėl ko aš palikau Šešėlius. - Hagaras, vis dar tebežiūrėdamas Maldorui į akis,  priėjo prie pat mago. - Sakai esi medžiotojas, sakai baudi prasižengusiuosius jūsų ratui. Tebūnie taip. Man į tai nusispjaut. Aš lydėsiu tave per mišką, bet tik tol kol man to norėsis. Jūsų rato prieglobsčio man nereikia ir būtų geriau, jei po visos šitos atrakcijos mes daugiau niekada nebesusitiktumėme. - Hagaras praėjo pro magą ir patraukė atgal į žvejų gyvenvietę.
Maldoras abejingai gūžtelėjo pečiais, pasisuko ir nužingsniavo Hagarui iš paskos.  Nuo veido visą tą laiką nedingo sarkastiška šypsenėlė.

_ _ _

- Klausyk, tyleni, ką turėjo pasiūlyti tas žaibų svaidytojas su lazda, kad prikalbintu tave lysti į tą mišką? - Gloinas jau kokį penktą kartą klausė Hagaro, kuris nuo pat pokalbio su Maldoru daugiau nepratarė nė žodžio. - Juk, kaip suprantu, mes čia ne grybų rinkti einam, o…
- Po velnių! - pagaliau neišlaikė ir Hagaro kantrybė. - Ar tu apskritai kada nors užsičiaupi? Koks tau skirtumas ar aš grybauti einu, ar kažkieno marmūzių talžyti!
- O! Koks piktas, - dvorfas apsimetė baisiai išsigandusiu. - Tiek to, nenori nesakyk. Aš tik šiaip sau klausiu, kad pokalbis būtų, bet kaip matau, tu turi kažkokių giminystės ryšių su žuvimis. Vaikšto sau lyg vandens į burną prisėmęs, neprasižioja, matyt dėl to, jog žino, prasižios, tai ir nusišnekės. Ech! - dvorfas giliai atsiduso pasitaisydamas diržą. - kad taip alučio, o tai čia su jumis iš nuobodulio nusprogti galima ir niekas…
- Kad tave trolis pritrėkštu ir vakarienei suvartotu! - nuskambėjo Sigurdo bosas. - Tavęs čia tuoj visi zorkai sulėks paklausyti, bet labai abejoju, kad jie bus sužavėti tavo pliurpalais.
- Tiesa, Gloinai, mums reikėtų elgtis kaip galima tyliau, - Maldoras, žygiuojantis būrelio priešakyje visą laiką įdėmiai dairėsi į šalis ir karts nuo karto sustodavo į kažką  įsiklausyti.
Dvorfas, aiškiai nepatenkintas, kad nutraukė jo samprotavimus, šiek tiek atsiliko nuo visų, bet vis tiek ėjo kažką sau tyliai bambėdamas po nosimi.
Keturi žmonės ir dvorfas tyliai brovėsi vis giliau į mišką. Priekyje žingsniavo Maldoras su Folčiu. Pastarasis prieš išvykdamas gavo išklausyti ilgą savo žmonos tiradą, kuri, pamačiusi, kad šis ruošia savo didžiulį lanką, kabina nuo sienos kalaviją, baisiausiai susijaudino ir paleido kakarinę. Aiškinimai, kad tai ne koks nors karo žygis, o tik šiaip, žvalgyba po į Tylintįjį mišką nieko nepadėjo. Teko kaip reikiant užrėkti, kad užeigos šeimininkė nors šiek tiek nusiramintų. Šiek tiek atsilikę nuo pirmųjų dviejų ėjo Hagaras su Sigurdu. Buvęs Šešėlių karys pėdino įsmeigęs apatišką žvilgsnį sau po kojomis ir mažai kreipė dėmesio į tai kas dedasi aplinkui. Sigurdas gi pasijuto kaip senais laikais, kai tarnavo pas kunigaikštį Geretą. Jo nuotaika, jaučiant artėjantį susidūrimą, buvo itin pakili ir jis net kartais sau panosėje užniūniuodavo kažkokią tai seną kareivų dainelę. Grupelės gale tipeno Gloinas vis ant kažko bambėdamas arba pasakodamas aplinkiniams medžiams bei krūmams įvairiausias istorijas.
Jau kelios valandos kaip jie įžengė į mišką, tačiau nieko ypatingo dar nebuvo atsitikę, kol pagaliau Maldoras staigiu rankos mostu liepė visiems sustoti.
- Kas dabar? – paklausė Foltis, neramiai dairydamasis aplinkui.
- Keisti virpesiai. – Maldoras stovėjo užsimerkęs ir užvertęs galvą į dangų. – Jau visai netoli. Klausyk, Folti? – jis pasisuko į užeigos šeimininką. – Gal kartais kur nors šiose miško vietos stovėjo koks apleistas eigulių namelis ar kas nors panašaus?
Foltis pasikrapštė pakaušį.
- Tiesa, buvo. – ištarė jis po pauzės. – Tik vargu ar iš jo galėjo kas likti, nes jau kelios dešimtys metų, po karo su herniais, šiame miške, na bent jau šioje jo dalyje, nebuvo nė vieno eigulio ir ta trobelė turėtų būti seniausiai sugriuvusi.
- Jaučiu, kad taip nėra ir dar jaučiu, kad neužilgo susitiksime su jos gyventoju. – Maldoras kurį laiką dairėsi aplinkui, po to pasisuko į kitus. – Tik man labai keista, kodėl lyg pat šiol mes dar nesutikome…
Pabaigti jis nespėjo, nes visai netoliese pasigirdo laužomų šakų traškėjimas bei duslus iš karto keleto balsų urzgimas.
- Zorkai! – sušuko Sigurdas čiupdamasis už savo milžiniško, aštriais spygliais prismaigstyto vėzdo. – Maldorai! Ar tai reiškia, kad mes prislinksim nepastebėti! – suriaumojo jis atsisukdamas į magą. Pastarasis atrodo buvo šoko būsenoje – nieko nesuvokdamas dairėsi aplinkui, kažką nesuprantamai burbėdamas.
Tuo tarpu iš už artimiausių krūmų iššoko ketvertas milžiniškų sutvėrimų, kurių kiekvienas savo ilgose letenose spaudė po didžiulį rastą. Jie nieko nelaukdami puolė vis dar neatsigaunančius iš netikėtumo keliauninkus.
- Maldorai, atsipeikėk pagaliau ir parodyk, kad ne vien žaibus iš subinės leisti moki! – sustaugė Gloinas jau šokdamas prie vieno iš zorkų. Burtininkas vis dar negalėjo atsigauti nuo jį staiga apėmusio katatonijos. Stovintis ir bereikšmiu žvilgsniu žiūrintis prieš save jis buvo puikiausias taikinys, tad zorkai visų pirma ir stengėsi jį pasiekti. Keturi kovotojai apie Maldorą sudarė glaudų ratą neleisdami zorkams prieiti arčiau, tačiau patys tik įstengė šiaip ne taip gintis. Nors zorkų niekas nemokė puolimo bei dvikovos meno, tačiau jų jėga bei aklas švaistymasis didžiuliais basliais buvo itin pavojingi ginklai.
Hagaras pirmasis sugebėjo nutaikyti momentą atakai. Vienas iš zorkų sustugo iš skausmo ir paleido iš rankų savo ginklą. Iš abiejų jo perpjautų riešų fontanu trykštelėjo kraujas. Hagaras nelaukdamas smogė dar kartą. Smūgis nebuvo toks tikslus kaip jis norėjo ir kardas užstrigo zorko šonkauliuose. Hagarui teko griebtis durklo, tačiau rimčiau sužeisti savo priešininką jam dabar buvo itin sunku.
- Ach tu pirdžiau bebarzdi! – pasigirdo kupinas pykčio Gloino riksmas. Jis ką tik gavo nemenką smūgį  per galvą ir kurį laiką sugebėjo tik juokingai strapalioti bandydamas pasitaisyti ant akių užsmukusį šalmą.
Vieninteliam Sigurdui kol kas pavyko savo milžinišku vėzdu patiesti vieną iš priešininkų. Jam šiek tiek ėjosi lengviau, kadangi jis ūgiu bei jėga ne kažin ką nusileido zorkams. Foltis tuo tarpu įnirtingai gynėsi, karts nuo karto mesdamas žvilgsnį į burtininką. Šis, atrodė, pagaliau pradėjo grįžinėti į realybę, tačiau Folčiui pasirodė, kad tas jo grįžimas šiek tiek užsitęsė. Nutaikęs progą jis prišoko prie Maldoro ir, pamiršęs visus savo prietarus, susijusius su burtininkais, atsivedėjęs kirto pastarajam skambų antausį:
- Velniai tave griebtų! Imkis darbo! Ne tam mes čia vilkomės, kad zorkai mus galabytu, o tu tuo tarpu po dausas skrajotum.
Tai padėjo. Maldoras pasipurtė, nusimesdamas paskutinius susikaustymo likučius ir apsidairė. Du zorkai jau gulėjo kraujo klanuose – vienam iš jų Sigurdas suknežino kaukolę, kitą, nors ir be savo kalavijo, patiesė Hagaras. Dvorfas pagaliau nustojo trypčioti ir, atsigavęs po praleisto smūgio (tai rodė nesiliaujantys keiksmažodžiai ir šiaip visokie šūkčiojimai a la „nu, laikykis”, dribma išverstbambis”, tuoj aš tau…” ir t. t) kartu su Folčiu atakavo vieną iš likusių zorkų ir neužilgo prieš juos liko tik vienas priešininkas.
Paskutinis iš keturių zorkų šoko į krūmus ir kovotojai kurį laiką girdėjo tik tolstantį lūžtančių šakų traškėjimą.
- Ką, viskas? – nustebęs paklausė Gloinas, traukdamas nuo galvos gerokai aplamdytą šalmą. – Tik keturi? Kas čia kalbėjo apie gausybę peraugusių beždžionių, kurios atlekia naktį ir gąsdina kaimiečius? – jis pasisuko į Sigurdą su Folčiu.
- Man rodos čia tik pradžia, - Sigurdas spirtelėjo koja zorko lavoną, - reikia būti atsargesniems nes jų čia tuoj užplūs minios. Gaila, kad vienam pasisekė pasprukti.
- Atsargesniems sakai, - dvorfas trynė sutrenktą galvos vietą. – O kas čia toks žadėjo tyliai prasibrauti iki pat zorkų šeimininko, jei toks iš viso yra. – Gloinas metė kreivą žvilgsnį į Maldorą, kuris pagaliau visiškai atsipeikėjo.
Jis ramiai apsidairė, kažką nubrėžė ore savąja lazda, kurios visa tą laiką taip ir nepaleido iš rankų, po to tyliai pratarė:
- Greičiausiai zorkų nebebus, - jo balsas buvo užkimęs ir atrodė labai pavargęs. – Tiesa, tai buvo šiek tiek netikėta, kad jie taip staiga pasirodė, bet negalvokite, kad kol jūs mojavote ginklais aš stovėjau ir nieko neveikiau…
- Taigi, taigi, - subambėjo dvorfas. – Tu tuo metu šokai kadrylių su dvasiomis ir…
- Užsičiaupk, - tyliai, bet grėsmingais ištarė prisiartinęs Hagaras, o Maldoras tuo tarpu tęsė toliau:
- Šeimininkas yra, ir jis nesitikėjo jūsų čia rasti. Jis jautė mano magiją, bet galvojo, kad aš esu vienas. Jei ne jūs, ne kas iš manęs būtų likę, - jis pažvelgė į zorkų lavonus bei šalia jų gulinčius rastus, kuriuos pastarieji naudojo vietoj ginklų. – jei man būtų tekę gintis nuo šių sutvėrimų, aš nebūčiau atlaikęs kitos, jums nematomos atakos. Dabar žinau, kad jis visai netoli ir nelabai turi jėgų dar kartą pulti. Tiesa, - po trumpos pauzės ištarė jis tyliai, - nelabai tų jėgų ir aš beturiu…
- Kaip ten bebūtų, jei jis netoli, reikia su juo baigti, - Sigurdas užsimetė ant peties vėzdą. – Pakirsk šaknis ir medis neilgai betemps. Jei yra koks tai,, šeimininkas”, tai baigus su juo ir su zorkais lengviau bus. Vesk, burtininke. – mostelėjo jis Maldorui ir neklausdamas į kurią pusę reiktų eiti patraukė ten, kur dingo vienintelis gyvas likęs zorkas.
Visi buvo bepasuką ton pusėn, tačiau iš kito pievelės krašto atsklido tylus balsas:
- Nereikia jums niekur eiti, kaip suprantu jūs manęs ieškote.
Visi žaibiškai atsisuko jau pasiruošę naujam antpuoliui. Miško pakraštyj stovėjo vieniša figūra įsisupusi į platų raudoną apsiaustą. Veidą dengė didelis gobtuvas, todėl vien tik iš balso buvo sunku pasakyti kokio amžiaus ir apskritai kokios lyties yra nepažįstamasis. Pakėlęs ranką jis lėtu judesiu nusiėmė gobtuvą atidengdamas savo veidą. Tai buvo kokių dvidešimtpenkerių metų, lieso išblyškusio veido jaunuolis. Akys buvo paraudusios iš nuovargio ir pats jis vos laikėsi ant kojų. Apžvelgęs visus jis sustabdė savo žvilgsnį ties Maldoru.
- Tai vis dėl to radai mane, Medžiotojau, - balsas buvo ramus ir visai neatrodė, kad jaunuolis jaustųsi nugalėtas, todėl visi, neleisdami sau atsipalaiduoti, klausėsi kuo gi pasibaigs dviejų magų pokalbis.
- Ach tai tu, Alasdairai, - Maldoras bandė atrodyti nustebęs, nors jam tai sunkiai išėjo. – O tu daug ko išmokai po to, kai palikai Ratą. Psichinis šokas buvo bepasiekiąs tikslą. Reikia tave pagirti.
- Malonu girdėti pagyrimo žodžius iš žmogaus, kuris laikomas vienu iš geriausiu Orm Dagore, - jaunuolis liūdnai šyptelėjo. – Ar atėjai tam, kad mane gražintum Rato teismui, ar tam, kad čia pat vietoje likviduotum.
- O kaip tu manai, kas tau pačiam būtų geriau – Rato ar įširdusių kaimiečių, ant kurių tu siundei savo sutvėrimus, teismas? Pagalvok apie tai, - Maldoras apsisuko į savo palydovus, - Mums su jaunuoju kolega reikėtų apie šį bei tą pasikalbėti vienumoje. Nesijaudinkite, - jis šypsodamasis pažvelgė į Alasdairą, - nieko blogo neatsitiks, mes paprasčiausiai kol kas neturime jėgų, o ir noro kelti čia visokius fejerverkus.
Tai taręs jis nužingsniavo prie vis dar iš savo vietos nepasijudinusio Alasdairo. Hagaras tik gūžtelėjo pečiais ir su durklo pagalba ėmėsi vaduoti tarp zorko šonkaulių užstrigusį savo kardą. Dvorfas jau seniai atsipalaidavęs sėdėjo žolėje ir įnirtingai keikėsi dėl to, kad į šį žygį jie nepasiėmė nė pintos alaus. Foltis priėjo prie Sigurdo ir iš pagarbaus atstumo ėmė stebėti magus
Maldoras prisiartino prie jaunojo kolegos. Kurį laiką abu magai varstė vienas kitą žvilgsniais, pagaliau pirmasis tylą nutraukė Maldoras:
- Tu tikriausiai žinai, kas tavęs laukia, jei aš priversiu tave grįžti ir stoti prieš Rato teismą. Juk tu buvai vienas geriausių senojo Saitaro mokinių, o šis savo ruožtu buvo vienas geriausių Rato magų. Labai gaila, kad jo nebėra tarp mūsų, taip pat labai gaila, kad jo mokiniai nusprendžia niekam nepranešę palikti Ratą… - Maldoro akys prisimerkė ir jose sužibėjo piktos liepsnelės, o balsas įgavo nemalonų metalinį skambesį. – Ir dar labiau gaila, kad tie mokiniai, neturėdami tam leidimo, leidžia sau pasisavinti senojo mokytojo tyrimų užrašus. Tu puikiausiai supranti, kokia bausmė už tai gresia, bet aš manau, kad galiu tau padėti, na jei neišvengti tos bausmės, tai bent jau ją sušvelninti. Alasdairai, - Maldoro balsas sušvelnėjo, - kur tu laikai tuos užrašus? Pasakyk man ir laiku prisipažindamas tu gali tikėtis pasigailėjimo.
Visą tą laiką, kol šnekėjo Maldoras, Alasdairo veido išraiška nesikeitė. Jis išliko ramus ir tik Maldorui paklausus apie užrašus jo akys prisipildė neslepiamo įniršio.
- Ratas padarė didelę klaidą pasiųsdamas tave manęs gaudyti! – Alasdairo pyktis prasiveržė į paviršių. – Bet koks kitas magas nebūtų siūlęs man jokio sandėrio, nes taisyklės yra griežtos. Ir tavo žodžiuose aš nejaučiu nė lašelio geranoriškumo ir pasiryžimo padėti.,, Kur tu laikai tuos užrašus? ” – su neslepiamu sarkazmu Alasdairas pakartojo Maldoro žodžius. – Aš tau pasakysiu, po to būsiu likviduotas, o tų užrašų Ratas taip ir nepamatys! Ar gi netiesą aš kalbu? Jūs gi žinote apie ką ten rašoma. Gyvybės kūrimas, naujų biologinių rūšių atsiradimas, prikėlimas iš mirusiųjų, nekromantija ir kiti reiškiniai, kurie yra uždrausti Rato ir jei tie raštai patektų į jo rankas, būtų iš karto sunaikinti, nes nė viena žemiškoji būtybė negali pretenduoti į dievų vietą. Taip sunaikinti ir manau, kad tai būtų geriausia išeitis, nes patekę į tokias rankas kaip tavo jie pridarytų daug bėdos. Tos bėdos jau ir dabar pakanka, nes per savo nepatyrimą aš atlikau keletą blogai pasibaigusių eksperimentų, kurių padarinius dar kurį laiką teks jausti šio miško apylinkių gyventojams. Taip, aš nusipelniau bausmės už savo smalsumą, nusipelniau bausmės už nepaklusnumą bei neatsakingumą, tačiau manau, kad zorkai tai dar neblogiausia kas gali atsitikti, jei mokytojo Saitaro raštai pateks į tavo rankas, Maldorai. Ne, tu jų negausi! Kaip ir niekas kitas negaus. Aš juos jau sunaikinau ir manau, kad bent taip išpirkau nors dalį savo nuodėmių! – visą Alasdairo kalbėjimo laiką Maldoro veidas tai balo, tai raudo iš vos suvaldomo įniršio. Pagaliau, Alasdairui baigus kalbėti, Maldoras neišlaikė:
- Meluoji, meluoji niekše, kad juos sunaikinai! Jei pats neatskleisi kur jie ir po tavo mirties aš nesiliausiu jų ieškojęs! Kam rūpi Rato taisyklės? Tik tokiems nupiepėliams kaip tu! Per tokius kaip tu į nebūtį jau nukeliavo ne vieni daug ko verti tyrinėjimų rezultatai. Aš neleisiu, kad taip atsitiktų ir šį kartą. Kur jie, sakyk!
- Dabar žemėje liko tik vienas žmogus, kuris žino, kas buvo parašyta Saitaro knygose. Nejaugi tu užmiršai, kad magas gali saugoti įgytą informaciją ne tik rašto pavidalu? – Alasdairas nusijuokė. – Tu mane stebini, Maldorai. O juk po mano mirties tu jau tikrai nieko nebesužinosi.
Maldoras nebesivaldė. Tuo tarpu Alasdairas buvo visiškai ramus ir iš šypsenos jo veide galėjai spėti, kad jam vyresniojo kolegos šėlsmas teikia nemažai malonumo.
- Ten kažkas vyksta. – susirūpinęs pratarė Foltis. – Jei jie pradės peštis tai manau, kad čia pasidarys taip karšta, jog ir peklos ugnis atrodys labai gaivinanti. Matot kaip Maldoras įdūko.
- Tuščia to Maldoro, - krenkštelėjo dvorfas, - man jis nepatinka, o be to jie rado vienas kitą ir tegu dabar aiškinasi. Nežinau kaip jūs, tačiau aš nebesiruošiu čia likti ir stebėti kaip tie knyggraužiai demonstruos savo žinias leisdami vienas ant kito krūvas šūdo. Mes jį palydėjom per mišką, o namo lydėti nežadėjom. Eime. – dvorfas pakilo rimtai nusiteikęs palikti besivaidijančius magus, bet staiga tarp pastarųjų plykstelėjo tokia ryški šviesa, kad kurį laiką visi stovėjo ir markstėsi nieko negalėdami aplinkui įžiūrėti. Hagaras šoko į priekį, rankoje laikydamas kardą. Magai stovėjo vos kelių pėdų atstumu vienas nuo kito ir greitai mojavo rankomis berdami nesuprantamus žodžius. Aplinkui juos švietė skaisčios šviesos ratas, skleidžiantis tokį karštį, jog buvo neįmanoma prieiti prie jų, kad galima būtų smūgiuoti.
Staiga abu magai nustojo braižyti ore įvairiausius ženklus. Nors juos supantis šviesos ratas nepranyko, tačiau dabar aiškiai buvo galima girdėti jų pokalbį.
- Maldorai, tau niekada nepavyks ištempti iš mano atminties tai, ką aš perskaičiau mokytojo Saitaro knygose. – Alasdairo balsas skambėjo ramiai tvirtai. – Anksčiau ar vėliau Ratas sužinos, ką tu ketinai padaryti ir prieš teismą stoti teks tau. Su mano pasitraukimu silpnės ir mano sukurtų sutvėrimų galios, todėl nebeilgai teks kitiems kentėti nuo jų antpuolių. Aš nesiruošiu tęsti eksperimentų, nes supratau, kad žinių ir magijos pagalba sukurta gyvybė niekada neprilygs dievų kūriniams. Su mano pasitraukimu dings ir Saitaro mokslas. Bet prieš tai Ratas gaus iš manęs žinią apie tikrąjį Maldorą. Mes esam ne tam, kad savo žinias naudotume savo tikslams pasiekti. Tu nusižengei taisyklėms ir tu už tai atsakysi.
- Kvailys! – Maldoro balsas priminė gyvatės šnypštimą, o jis pats visas drebėjo iš įsiučio. – Kvailys idealistas! Man nusispjauti ant Rato taisyklių. Ir tu nieko jam nepraneši, kadangi tu keliausi su manimi, o aš jau pasistengsiu taip išplauti tau smegenis, kad jos taps tuštesnės už tuštumą! – Maldoras greitai ištarė keletą keistų žodžių. Abiejų magų figūros pamažu pradėjo blykšti, virš jų išlėto ėmė vertis tamsi praraja, kuri pradžioje buvo tik mažytė dėmelė, tačiau kuo toliau tuo labiau plėtėsi. Hagaras pamatė, kaip persikreipė iš skausmo, o gal iš išgąsčio, Alasdairo veidas ir su kokia triumfuojančia šypsena bei neslepiamu pykčiu akyse į jį žvelgė Maldoras.
- Teleportas! Laikykit juos! – sušuko Hagaras ir nepaisydamas vis dar didelį karštį skleidžiančio šviesos rato puolė prie magų.
Maldoras atsainiai mostelėjo Hagaro pusėn ir šis nuskriejo į šoną, lyg į jį būtų smūgiavęs taranas. Pamažu, vis labiau nykstančios magų figūros pradėjo kilti link virš jų atsivėrusios juodos bedugnės, kuri jau pasiekė tokį dydį, kad pro ją galėjo tilpti abi figūros. Dar po kelių akimirkų dingo šviesos ratas ir bedugnė užsivėrė, paslėpdama abu burtininkus.
Sigurdas, Foltis bei Gloinas visą tai stebėjo plačiai išsižioję ir net nesureagavo į Hagaro šūksnį. Dar kurį laiką po to, kai abu magai išnyko, nė vienas iš jų negalėjo tarti nė žodžio. Pirmasis atsipeikėjo dvorfas.
- Šiknos skylė! Tikra šiknos skylė, o tokiems pirdžiams kaip tie du ten ir vieta, kad juos kur… - Gloinas nusispjovė. – Na nestovėkit čia išsižioję. – jis pasisuko į Sigurdą su Folčiu. – Suprantu, kad tokius fiti miti ne kiekvieną dieną pamatysi, bet aš asmeniškai džiaugiuosi, kad tie pokštininkai iš čia išsinešdino. Lygiai taip pat ir mums reiktų padaryti, kol čia neįvyko dar koks nors spektaklis.
- Vaje, vaje, - tik tiek sugebėjo ištarti Foltis, kai pas jį pagaliau grįžo kalbos dovana. – Vaje, vaje…
Prie jų siūbuodamas prisiartino Hagaras. Atrodė jis itin apgailėtinai, tačiau ant kojų laikėsi gana tvirtai. Lėtai susitvarkęs savo amuniciją, jis pasisuko į kitus.
- Gloino tiesa – nebėra čia mums ką veikti. - Maldoras savo pasiekė, o mes, galiu jums pasakyti likome, be nieko.
- Kaip tai be nieko? – nusistebėjo Sigurdas. – Nejaugi tu nori pasakyti, kad jo žadėtas atlygis buvo tik saldainiukas, kuriuo mus suviliojo?
- Bijau, kad taip. – Hagaras liūdnai šyptelėjo. – Na ne viskas taip blogai. – jis draugiškai plekštelėjo Sigurdui per petį. – Tu juk girdėjai jaunojo mago žodžius, kad su jo išnykimu ir jo sutvėrimai neilgai temps. Taigi, ne visai tuščias žygis gavosi. Ar ne?
Sigurdas netikėdamas palingavo galvą:
- Kas žino, kas žino… Suprasi tu tuos kūrėjus. Dievų kūriniai, nors ir kokie netobuli, tačiau sugeba išlikti, o kas pasakys, kad to nesugebės padaryti žmogaus kūrinys? …
Hagaras nieko neatsakė. Apžvelgęs aikštelę, jis mostelėjo ranka.
- Tuščia tų kūrėjų. Aš dabar labiausiai norėčiau sriūbtelti alaus pas Foltį užeigoje ir kuo greičiau palikti šį triukšmingą Tylintįjį mišką…
2003-11-14 10:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 17 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-17 16:05
KA
KA
Labai neblogai. Spėju, A. Sapkovskis - vienas iš tavo mėgstamiausių rašytojų.
Lauksiu tęsinio :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-26 16:41
Haldir
jio as naglas }:)  O jei redaguoji nemokamai - tai tau vienaip ar kitaip teikia malonuma :P Nes labai abejoju ar tai darai is kilnios sirdies ;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-24 14:01
viena skruzdėlė
haldir, tai tu esi naglas, o ne aš. skaityti ir kruopščiai nagrinėti tokios apimties kūrinį, kuris man nepatinka, ir su kuriuo tikrai daug vargo, aš galėčiau nebent geram pažįstamui, kuris gražiai paprašytų. o jei ne - nebent už materialų atlyginimą}:)
tu bent įsivaizduoji, kiek tam laiko reiktų sugaišti? kada nors pabandyk. o jei manai, kad savanoriai redaktoriai mėtosi ant kiekvieno kampo, tai tada eik ir susirask kokį, gal tave paredaguos:P
ir neaiškink man apie mano darbus ir prievoles, mažuli, nes visiškai nerauki, ar aš ketinau skaityti daugiau, ar tai, kiek padariau, netgi viršijo programą maksimum. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-22 23:12
Haldir
Naglumo virsune :)
Bet jei atlieki darba - atlik iki galo. :P
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-22 17:13
viena skruzdėlė
o tu sumokėsi?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-21 23:43
Haldir
Skruzdele galejai nepasivargint ir isanalizuot visa :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-18 19:12
viena skruzdėlė
"tekstas geras"... kaip jūs nekritiškai vertinate prozą, gerbiamieji. iš pirmų dviejų pastraipų jau galima kai ką pasakyti. negero. panagrinėkime kartu. ne dėl to, kad labai norisi įgelti autoriui - aš jo nė nepažįstu;), bet gal pravers:
"Vakarėjo... Saulė lėtai ritosi link horizonto, nuo jūros pūtė lengvas vėjelis, po tvankios dienos pagaliau atnešdamas ilgai lauktą vėsą. Tarp netoliese esančių ( ką reiškia ‘netoliese esantys medžiai’? netoliese nuo ko? Nuo jūros? Pasakotojo? Herojaus? Kodėl ne tiesiog ‘pakrantėje’? ir kodėl medžiai ne auga, o yra. Hm, gal jie nukirsti guli?.. ) medžių jau telkėsi vakaro sutemos, visa gyvūnija ruošėsi nakčiai, tik uodų pulkai kybojo ore, o nenurimstantys žiogai traukė savo vakarinę serenadą. Įprastas vasaros vakaras Kardono kunigaikštystės pajūryje... (statistika: vakarėjo – 1, vakaro sutemos, – 2, vakarinė serenada – 3, įprastas vasaros vakaras – 4. Netaupiai čia, netaupiai.)

Siauru miško takeliu lėtai jojo vienišas raitelis. Medžių paunksnėje jau buvo pakankamai tamsu, o neilgai trukus tamsa užklos visa aplinkui, tačiau raitelis niekur neskubėjo. Netoliese turėjo būti nedidelis vietinių žvejų kaimelis ir vienišasis keliautojas tikėjosi ten rasti nakvynę. ( he, vietiniai žvejai. O būna ir nevietinių žvejų kaimeliai? Žvejų klajoklių, musėt.)
Miško takeliui eilinį kartą darant vingį, arklys neramiai suprunkštė ir sustojo. Tiesiai po jo kojomis, skersai takelio,  gulėjo didžiulė, beformė, smarkiai dvokianti masė. ( žirgas ryškiai slogavo, kitaip būtų seniai užuodęs maitą, o ne tik tada, kai ji po pat kojomis pasipynė)Raitelis neramiai apsidairė ir sukluso, tačiau aplinkui viskas atrodė pakankamai ramu ir nežadėjo jokio pavojaus. Pasilenkęs jis apžiūrėjo priešais gulintį lavoną. Panašaus gyvio jam dar niekur neteko regėti, nors, pabuvojęs įvairiuose kraštuose, jis jau spėjo susidurti su daugybe keistų sutvėrimų, gyvenančių šiame pasaulyje ( o aname?:] šiaip čia šiek tiek tautologija išeina – ‘daugybė įvairių kraštų’ ir ‘šis pasaulis’). Dydžiu šis sutvėrimas priminė kalnų trolį, bet buvo ne toks stambus ir atrodė žymiai lankstesnis ( tai ar priminė dydžiu (stambumu), ar ne? jei turimas omeny sudėjimas, raumenų masyvumas ar pan., tai turėtų būti išreikšta aiškiau). Ilgos priekinės letenos beveik siekė kelius ir turėjo itin didelius ir aštrius nagus lavonas gi gulėjo! Kaip ten jo letenos siekė kelius? Jis taip ir gulėjo, tvarkingai išsitiesęs? Juk ‘beformė masė’, aiškiai pasakyta. Ir ne ‘turėjo nagus’, o buvo su nagais, ir ne dideliais nagais!, o ilgais. Kas yra ‘dideli nagai’, a?) Galva buvo tik šiek tiek didesnė negu žmogaus, o sustingusioje išsišiepusioje burnoje matėsi dideli ir aštrūs dantys. ( statistika: didžiulė, didelius, didesnė, dideli)Atidžiau įsižiūrėjęs, raitelis suprato, kad šis gyvis galą gavo nuo triuškinančio smūgio per sprandą, ginklu , panašiu į kovos kirvį, ir kraujo dėmės aplink bjaurią žaizdą buvo dar pakankamai šviežios ( jjo, o kodėl taip dvokė? Na, čia gal fantastinis elementas. Bet raitelio kriminologiniai gabumai stebėtini). Nutaręs būti atsargesnis, raitelis spustelėjo žirgo šonus ir pavarė jį į priekį." ( ryškiai piktnaudžiaujama žodžiu ‘būti’)

daugiau laiko neturiu skaityti. tik pastebėjau rasės pavadinima 'herniai', - mane labai pralinksmino:)))
beje, sakydamas, kad 'kas čia tokio imti svetimus vardus', autorius labai neatsargiai elgiasi. tokia nuostata gali nuteikti itin skeptiškai jo atžvilgiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-16 13:11
Nyarlathotep
Kurinys geras. Del "tolkeniskumo"- tolkenas nebutinai turi apriboti fentezi pasauli, nera ko juo aklai sekti ar visus kurinius, kuriuose pamineti elfai ir dvorfai priskirti tolkieno pasauliui.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-15 12:14
olo
olo
kai pats rasyt nesugebi, belieka kitus kritikuot ;) :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-15 12:14
olo
olo
olo nepurkstauja. cia tik siaip pastebejimai buvo :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-14 22:43
lioo
geras kūrinėlis. tikrai, reikėjo sudėti jį dalimis, nes skaitymas ilgai prie kompiuterio gadina akis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-14 20:06
vajėtau
ir nėra reikalo, kad čia visi skaitytu iki galo - kam įdomu, tas perskaitys.. raštas l. geras.. tik galėtum paruošti ji skaitymui ekrane - suskirsti pastraipomis su tarpais..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-14 16:20
Mesmeric
visai geras kūrinys, nesuprantu, ko olo purkštauja. rašyk toliau, gali išeti nebloga saga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-14 16:06
mmmm
Na na, kam gi sitaip kalbeti. Perskaiciau visa. Skaitosi lengvai ir idomiai. Nepriimk komentaru asmeniskai - komentuoja ne tave o tavo kurini. Ir neverta rimtai ziuret i tokius, kaip "abejoju ar kas rysis skaityt". Kas nores, tas rysis. Na pats supranti - neziurek i tai labai jautriai :)

Del kurinio ilgumo - supranti, cia internetas. Derejo tau ji padalinti i kokias 3-4 dalis. Tada daugiau kas perskaitytu.
Ir siaip tikrai gerai, na siuzetas gal ir ne kazin kas, pabaiga gan skubota ir net nelabai panasi i pabaiga. Bet - duociau ////, bet duodu /////, nes manau kad neteisingai ivertinta tavo rasliava kol kas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-14 13:55
Egidijus Adomaitis
Ka gi, dekoju visiems uz komentarus. Kaip supratau kurinelis pasirode ir per ilgas ir ne itin idomus, kad verta butu ji iki galo skaityti... :(
To OLO - kai rashiau shi apsakymuka(tai buvo priesh keleta metu), kas tas RPG ir su kuom ji valgo dar ne itin zinojau... Na, bet jei tai primena RPG sesijos aprashyma, tai tik dar vienas (gana didelis) akmuo i mano darza... O del vardu, kas gi cia blogo jei ne kuriuos ish ju "skolinuosi"? Fantasy pasaulyje galima prisigalvoti visokiausiu "abrakadabrishku" vardu, bet gi ne tame esme...
Dar karta dekoju skaiciusiems ir komentavusiems, pasistengsiu ateityje eterio nebetershti...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-14 12:28
olo
olo
toks ispudis, kad rpg sesija aprasinetu...:V ir vardai kai kurie nu labai jau tolkieniski... nzn nzn..:/
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-14 11:02
bridė
Neblogai, gal penktadalį perskaičiau, bet nei laiko, nei didelio noro tęsti nebuvo...Šiaip tai sudomino, bet baisiai ilgas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-14 10:55
g
g
Na ir ilgas... Sorry, bet neturiu tiek laiko. Kiek perskaiciau tai panashu i "Ziedu valdova" ar kazkas... Skaitosi tai lengvai, cia jau tamstai pliusas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-14 10:52
septyni
abejoju ar kas ryšis perskaityt [;
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą