Laimingas bilietas

Iš ciklo „Neišgalvotos istorijos“

Petrauskas, arba kaip jis pats save juokais vadino Petrauckas, tą rytą kėlėsi vėlai, tai yra, tai buvo rytas, kai jam buvo laisva, ir tada įprastai jis keldavosi pusę devynių. Tomis gi dienomis, kai jam išpuldavo dirbti, jis keldavosi pusę keturių. Bet šiandien jis jautėsi išsimiegojęs ir laimingas. Prieš akis buvo visa kupina vilčių ir įdomių nutikimų diena. Nors, po teisybei, jis tik taip guodė save, dažniausiai jo išeiginės praeidavo nieko neveikiant, tik smoksant į televizorių. Bet tai paaiškėdavo tik vakare, gi ryte jis visuomet būdavo pilnas minčių ir sumanymų, kaip turiningai ir ne tuščiai jis praleis laisvą dieną.
Iš įpratimo įėjo į balkoną ir tik tada prisiminė, kad jau keturi mėnesiai nerūko. Keturi mėnesiai ir dvi dienos. Neįtikėtina! Ketino apsisukti ir grįžti į kambarį, bet ryto saulė, taip retai bepasirodanti vėlų rudenį, trumpam jį sulaikė. Giliai įkvėpė gaivaus oro, iškėlė rankas virš galvos ir pritūpė. Mankšta geras dalykas, reiks užsirašyti į kokį sporto klubą nuo kito mėnesio, nusprendė Petrauckas. 
Daugiabučio kieme vyko įprastinis judėjimas: kažkas išvažiuodavo, kažkas įvažiuodavo, kelios moterėlės buriavosi prie sutartos vietos, kur devintą atveždavo pieno ir grietinės, vienas šuo šlapinosi ant savo medžio, keli vaikai aiškiai abejojo, ar jiems verta skubėti į mokyklą, nes į pirmą pamoką jau vis tiek nespėjo, skrajučių nešiotojas blaškėsi nuo laiptinės prie laiptinės su kuprine, prikimšta reklamų, įprastinė rytinė skuba. 
Petrauckui patiko šie rytiniai gyvenimo, plaukiančio pro šalį, stebėjimai. Ypač tada, kai rūkė. Išeidavo vienais trusikais ir maike, jei nebūdavo šalta, į balkoną ir, melsvam dūmeliui vilnijant į kosmosą, dešimt minučių stebėdavo gyvenimą. Visokios mintys tada ateidavo Petrauckui į galvą, neretai ir filosofiniai pamąstymai apie gyvenimo prasmę ir jo, Petraucko,  paskirtį šioje žemėje. Tiesa, vieningos nuomonės šiuo svarbiu klausimu jis niekada neatrasdavo, todėl pasitenkindavo bendra išvada, kad gyvenimas, nežiūrint visko, yra gražus.
Ir šiandien jis pagalvojo tą patį, kad gyvenimas nusipelnė to, kad Petrauckas paminėtų jį geru žodžiu. Juk iš tiesų, vaikai užauginti ir išsilakstė kas kur: duktė, baigusi mokslus,  prieš metus pagaliau nutekėjo į pajūrį, sūnus, nors nieko nebaigęs, iškart po vidurinės išmovė į Londoną ir jau keturi metai darbuojasi Anglijos naudai. Ko daugiau norėt, juk dabar Petrauckas su žmona galų gale gali pagyventi savo malonumui. Tiesa, su žmona jis matosi retai, nes abu dirba tame pačiame darbe - troleibusų parke vairuotojais ir vairuoja pasikeisdami tą patį troleibusą, dvi dienas jis ir dvi dienas ji. Pasimato vėlai vakare ir būna, kad net žodžiu nepersimeta, tiek vienas ar kitas būna po darbo pavargę. Kita vertus, o ką ir kalbėti, juk viskas jau iškalbėta per daugelį metų, o kai ir vaikų su jais nebeliko, tai kalbėt galėjo nebent apie troleibusą: kur kokia svirtis kliba ar kokia lempelė nedega.
Todėl tie vieniši rytai buvo tikra palaima. Balkone dabar Petrauckas ilgai neužsibūdavo, nes balkonas vis dar asocijavosi su parūkymu (be to, ir Petrauckienės cigaretės šmėžavo ant lentynėlės, mat ji nė neketino save riboti), ir Petrauckas, sekdamas nusimanančių draugų rekomendacijomis, stengėsi aplenkti tas vietas, kurios primindavo žalingą įprotį, tad ir dabar sugrįžo į svetainę ir paėmė į rankas televizijos programą, ne todėl, kad būtų norėjęs praleisti dieną prie ekrano, o labiau dėl to, kad įsitikintų, kad tikrai nieko tokio įdomaus šiandien nebus rodoma, ir jis gali susigalvoti kokių nors kitokių pramogų.
Kaip ir tikėjosi, nieko įdomaus iki vienuoliktos nėra, vien tik vakarykščių pokalbių laidų arba serialų kartojimai, o vienuoliktą galima bus pažiūrėti šuolius su slidėmis nuo tramplino. Kažkodėl jis pamėgo šitas transliacijas, nors su sportu apskritai niekada neturėjo nieko bendro, o aukščio išvis nepernešė: jei svečiuodavosi pas ką nors aštuntam ar devintam aukšte, tai prie lango net neprieidavo. Lėktuvu niekada neskrido ir kai išgirsdavo apie kokią nors aviakatastrofą, įvykusią bet kur pasaulyje, Filipinuose arba Argentinoje, garsiai ištardavo: Gerai, kad neskridau. Pats gyveno pirmame aukšte ir buvo tuo patenkintas. Gaisro atveju lengvai iššoktų pro langą.
Bet šuolininkų transliacijos kažkuo jį pakerėjo, pats negalėtų paaiškinti kuo, tačiau tas momentas, kai sportininkai didėjančiu greičiu slysdavo žemyn, pripildydavo jo kraują  adrenalinu, ir tik, kai atsiplėšdavo nuo paviršiaus ir nelyginant paukščiai, gal vanagai ar ereliai, nusklęsdavo erdve, tik tada krūtinėje atlėgdavo ir Petrauckas pats jautė savo tartum išlaisvėjusį ir sklandantį padangėse besvorį kūną. Troleibuse jis to niekada nepatirdavo.
Bet iki vienuoliktos dar buvo daug laiko. Ir tada Petrauckas prisiminė bilietą. Prieš kelias dienas pirko ir dar netikrino, o lošimas jau praėjo. Pastaruoju metu įprato tikrintis internetu, nes nepatikdavo, kai parduotuvėje  iš aparato nuskambėdavo pergalingi akordai, visi su nekantrumu atsisukdavo, o pasirodydavo, kad jokiu milijonu net ir nekvepia, daugiausia ką pasiūlydavo, tai du litus. Pirkėjai niekinančiai nusiviepdavo, o Petrauckas gniauždavo monetą lyg karštą žariją saujoje. Aišku, net ir tokie laimėjimai būdavo labai reti, todėl Petrauckas kurį laiką išvis nepirkdavo bilietų, nebent labai  atsitiktinai sugalvodavo patikrinti savo galimybes Dievo pateptųjų rinktinėje arba, kaip buvo ir šį kartą, įsiūlydavo parduotuvės kasininkė. 
Susirado bilietą ir įjungė kompiuterį. Kompiuteris buvo labai senas, šių dienų supratimu tai beveik antikvaras, kelintas tai, ar tik ne trečias pentiumas, žodžiu, jam buvo nemažiau kaip penkiolika metų, bet kai sūnus išmovė pas anglus su savo loptopu, tai paliko tėvui šią senieną užtikrinęs, kad stumdyt soliterį ir kartais įsijungti internetą šis pensininkas dar pajėgs. 
Ir dabar kompiuterijos pradininkas daug žadančiai suburzgė, bet ekranas nušvito tik po gerų penkių minučių. Dar kelios praėjo kol dinozauras įsisavino internetą. Po to loterijos puslapis. Tinkrinti bilietą. Numeris 70423990.

Kad neis į paskaitas, Justinas jau buvo tvirtai apsisprendęs. Ir ne todėl, kad trūko miego arba per vėlai prabudo ir nespės susiruošti. Priešingai, jautėsi išsimiegojęs ir iki paskaitų dar visa valanda. Ramybės nedavė nepasitenkinimas savimi, tai, kad po beveik trijų mėnesių susilaikymo vakar vėl užsirūkė. Ir nėra ko kaltinti Vismantės, neatremiamos paukštytės (gal geriau tiktų sakyti zuikelio) – ta šypsena ir cigaretė jos lūpose darė ją ne šios šalies, greičiau Holivudo produktu, – ji tik paklausė, ar jis rūkys. Juk galėjo atsisakyti, bet ištiktųjų negalėjo atsisakyti, ir būtent ši, pirmą kartą patirta psichologinė negalia, savaip jaudino ir neleido susikaupti ties kitais reikalais. Derėjo pirma išsiaiškinti su savo vidumi, vėl sustatyti viską į įprastines vėžes, grįžti prie savo apsisprendimo, nesvarbu, kad viena diena iškrito iš bendro aštuoniasdešimties dienų sąrašo, reikėjo nuteikti save tęsti nikotininę abstinenciją nepaisant kaip gundančiai Vismantė kitą kartą jam siūlys nuodus, jei bus kitas kartas, nes vakar, tiesą sakant, jie niekur nepasistūmėjo suartėjimo linkme, tai buvo pirmas jų susitikimas, vykęs bendrame psichologijos specializantų susipažinimo vakare, Justinas buvo trečiakursis, Vismantė tik pradėjusi mokytis, ir, po velnių, tai kad ji pakvietė jį šokti dar nieko nereiškia, nes po viso pasibuvimo ji kategoriškai atsisakė būti palydėta ir nustriksėjo į bendrabutį kartu su kitais kaimiečiais (taip Justinas vadino visus, kurie buvo ne iš sostinės ir gyveno bendrai, pats jis irgi buvo tik iš Šiaulių, bet bent jau nesigrūdo gyventi kartu, o nuomavo atskirą vieno kambario butą, tai jau buvo šis tas, todėl galėjo nepriskirti savęs prie valstiečių), tarp kurių buvo ir tas prietranka iš Kauno Mantas, šiaip labai neblogas vyriokas, bet savo nenuilstančiu tarškėjimu pavergiantis visas mergas, ir kiti šalia jo atrodydavo kaip kokie neišsivystę  beždžionės, sugebančios tik kikenti, ir net Justino muskulatūra tuo metu prarasdavo aplinkinių susidomėjimą, todėl Justinas ypatingai nekentė Manto iš Kauno. Mužikas. Todėl kol kas niekur neis, o po pietų nukaks į sporto salę ir ten išlies kelis litrus prakaito, taip nubausdamas save dėl silpnavališkumo.

Jokiu būdu negalima buvo supistai patikėti tokia diagnoze. Juk jam tik keturiasdešimt treji ir jis jau mėnuo kaip nerūko, tai iš kur tas vėžys. Aišku, jis galėjo įsitaisyti plaučiuose dar prieš jam metant tą užsiėmimą, tarkim, prieš mėnesį ir kažkiek dienų, bet vis tiek tai atrodė neįtikėtina, juk kai jis metė rūkymą, ir vėžys turėjo jį palikti. Ne, čia kažkas ne taip, įvyko klaida, jis, Ričardas Balandis, toks visų mėgstamas, visur skinantis pergales vyras negali taip staiga nei iš šio, nei iš to numirti. Tokia kvaila būtų pistorija.
Jis žiūrėjo į save vonios veidrodyje ir matė gražų, įsimintiną veidą, su kiek kumpa, paukštiška nosimi, plonomis, praradusiomis jaunatvišką raudonį lūpomis, atkakliai į priekį išsišovusiu pailgu smakru, šviesiais tiesiais ant kaktos krentančiais plaukais.
Kiek visokių valkatų, nevykėlių, skurdžių, pilkų pelyčių aplink šmirinėja, graibsto trupinius nuo didžiūnų stalo ir gyvena, o jis, pats visą gyvenimą titaniškomis pastangomis per kitų galvas kopęs į viršų, paniekinęs gailestį ir atjautą, rovęsis į prabangą, aprūpintą kasdienybę, bus pakirstas kažkokio neaiškaus padaro, kažkokio niekingo mechanizmo, iki kurio, deja, jis negali prisikasti nei savo rankomis, kad pasmaugtų, nei savo pinigais, kad jam užmokėtų už išsikraustymą.
Ir visa tai baigsis po kokių aštuonių mėnesių, taip sakė gydytojas. Kad jis užsikruštų. Nebent bandykit visokius netradicinius gydymus, jei nenorite švitinimo ir chemoterapijos, arba mėginkit gydytis užsienio klinikose.
Žinoma. Negi lauksiu, kol jūs išmoksite gydyti tokias ligas, tik kaip su pinigais: parduoti nekilnojamą turtą, kiek jis jo turi, taip greit nepavyks, o gauti didžiulę paskolą šioje suirutėje tikėtis nerealu.
Ir tada suskambo telefonas.
Klausau – tu tikras? – kiek sakei? – diktuok adresą –neįtikėtinai pasisekė, kad tai  Vilniuje – vakare pasimatysim.


Pirmiausia, apie ką pagalvojo Petrauckas po to, kai dar penkis kartus privertė seną dėžę sugroti pergalingą maršą, vis netikėdamas nelaukta sėkme ir įtardamas elektroninio laužo priešmirtinius išsidirbinėjimus, buvo tai – o ką aš su tiek pinigų veiksiu. Na gerai, ten dešimt, sakykim, ar penkiasdešimt tūkstančių, tai dar galima kažką sugalvoti, bet keturi milijonai, tai jau aiškiai per daug ir, be abejo, viršijo Petraucko, nusipelniusio troleibusų vairuotojo fantazijos ribas. Juk dabar faktiškai jis pats galėjo nusipirkti bent dešimt naujų troleibusų. Bet ką su jais veikti. Ne, geriau jau būtų nusipirkti namą prie vandenyno kur nors Prancūzijoje. Įdomu, kiek jie ten galėtų kainuoti? Kokį milijoną turbūt, už kitus galėtų gyventi. Aišku, būtų keblu su bendravimu, juk kalbos tai nemoka, tik rusų. Bet rusų juk gali būti ir Prancūzijoje. Rusai, kaip ir lietuviai ar žydai, pasklidę po visą pasaulį. Galėtų, žinoma, ir Anglijoj nusipirkti namą, būtų arčiau sūnaus, bet sūnus iš Londono į kaimą nevažiuos, apskritai, be Londono jis nieko daugiau pas anglus ir nematė, juk Londone visko yra, ko trenktis į kitus miestus, sakė vaikas. O Petraucko gyvenimas didmiestyje neviliojo, be to, ir Anglija su savo rūkais ir lietumis atrodė  nepatraukli laukti mirties.
Geriau Prancūzija, ir sūnus ne kur dėsis, turės aplankyti, o gal ir su visam pasiliks, kai kaimiškų kiaušinių ir sviesto paragaus.
Žmona, ko gero, sakys, kad atiduokime vaikams po milijoną ir mums dar du pasiliks. Kitaip sakant, kiekvienas pasiimame po milijoną, bet su vienu milijonu ką veiksi. Ir, be to, ar ne per gerai vaikams piršto nepajudinus staiga gauti visą milijoną. Juk tada jie taip ir neišmoks savarankiškai gyventi. Žodžiu, su tokios rūšies dovanomis nederėtų skubėti.
Gal jai paskambinti ir sužinoti jos nuomonę – ar verta vaikam atkišti po milijoną? Bet tada ji mane išplūs, sakys, kad laisvą dieną nuo pat ryto geriu. Ir apskritai, tokių dalykų telefonu nevalia aptarinėti, ar maža kas tų pokalbių pasiklauso.

Alio, skambutis buvo netikėtas. Bet neatsiliepti Justinas, žinojo, negalėjo. Kitą kartą Balandis neskambins. Tiesiog ištrins jo numerį iš savo telefono aparato. Atvirkščiai, Justinas turėjo jaustis dėkingas, kad paskambino būtent jam, juk galėjo paskambinti ir kitam. Balandis tokių pagalbininkų, kurie dirbtų jam už kelias šimtines per dieną, turėjo užtektinai.
Todėl iškart nuspaudė atsiliepimo mygtuką ir ramiu balsu pasakė alio.

Jam patiko gražus ir inteligentiškas (nebanditiškas) Justino veidas, keliantis pasitikėjimą (būtent tokio jam seniai reikėjo subtiliems pavedimams), ramus būdas, nežiūrint, kad vaikinas buvo perspektyvus boksininkas (o Balandis turėjo tam nuojautą, juk pats jaunystėje boksavosi) ir nepriekaištingai sudėtas. Atrado jį visai neseniai, tik prieš trejetą mėnesių viename nedidelio masto tarptautiniame turnyre. Po kovos, kurią gražiu stiliumi laimėjo Justinas, priėjo prie ringo ir padavė į rankas savo kortelę: Kai galėsi paskambink.
Vaikinas paskambino tą pačią dieną. Balandis pasveikino jį su gražia pergale ir pasiūlė retkarčiais jam padirbėti. Justinas neklausė koks darbas ir iškart sutiko. Tai Ričardui irgi patiko. Kitą dieną nusivedė Justiną pas vieną seną skolininką išmėginti jį reikale. Tas ataudė kreditorių be jokio pasigailėjimo jo paties biure ir kuo ramiausiai išėjo. Kitos dienos rytą Balandis sulaukė dalies skolos ir nusižeminusio atsiprašymo. Justinui už darbą sumokėjo tūkstantį. Tas dar kartą neparodė jokių emocijų, ir tai vėlgi patiko Ričardui.
Tai bent susitvardymas!
Todėl nedvejojo, kurį rinktis šiam subtiliam darbeliui iš gausaus sąrašo telefono adresų knygelėje. Taip, pirma Justinas. Jeigu neatsilieptų, tada skambintų kitam. Kita vertus, neatsiliepti jie nei vienas negali, buvo perspėti, kad iškviesti gali būti bet kuriuo paros metu.


Tai gal paskambinti į darbą ir pranešti, kad jo nestatytų į grafiką, nes jis išeina iš darbo. Bet dėl kokios priežasties? Juk nepasakysi, kad išlošė keturis milijonus. Galima meluoti, atseit pablogėjo sveikata, bet tie reikalaus medicininės pažymos arba pasiūlys atostogas. Taip greitai tikrai nepaleis, bet kuriuo atveju reiks atidirbti keturiolika dienų, tada kokia prasmė skambinti.
Nors kita vertus, jei jau turi keturis milijonus, tai tau nei atidirbimas, nei jų sušiktas grafikas, nei tai, kad jie tavęs pasiges, nei tai, kad išmes už pravaikštas, turi visai nerūpėti. Ši mintis labai pralinksmino Petraucką ir jis nusprendė išgaruoti iš troleibusų parko etatų sąrašų kaip vėlė, kaip dūmas – čia buvo, čia nėra. Reiks ir Petrauckienę prikalbinti tokiu būdu apleisti pažadėtąją troleibusų parko žemę. Belieka tik jos sulaukti ir viską aptarti. Keturi milijonai! Petrauckas niekaip negalėjo apsiprasti su tokia laime.


Keturi milijonai! Doleriais, aišku, bus kiek mažiau, du su puse, bet vis tiek – tokios sumos gali užtekti iškrapštyti tą supistą vėžį kokioje nors privačioje Amerikos klinikoje ir palikti jį ten kur nors negyvai užsikrušti supistoje Teksaso dykumoje. Dar ne viskas prarasta, jis dar gali pagyventi, tereikia nenukabinti nosies ir pakovoti už save. Kaip visuomet. Kaip buvo įpratęs visą gyvenimą. Balandžiai taip paprastai nemiršta!
Ko gero su savimi reiks pasiimti ir Justiną, jis ten pravers. Išlaidos, aišku, padidės, bet Amerikoje jam bus reikalingas patikimas ir galintis susikalbėti angliškai jaunuolis. Gal net reiktų apiforminti jį kaip sūnų. Dokumentus galima būtų suveikti ilgiausiai per savaitę.
Bet kol kas Justinui geriau apie tai neužsiminti. Kaip visada paskambins tą pačią dieną ir išsiveš į Ameriką. Kaip buvo ir su Anglija.

Labiausiai Justinui patiko išvyka į Angliją. Balandis paskambino vėlai vakare ir pasakė, kad rytoj anksti jie skrenda į Londoną. Pasiimti nieko nereikia, tik pasą. Justinas iškart susivokė, kad turi atsisakyti artimiausių dienų seminarų ir atsiskaitymų, nesvarbu kokios dėl to bus pasekmės, ir priimti šį pasiūlymą. Ir iš tikrųjų, jie užtruko tik keturias dienas ir Justinas nebuvo viso labo viename seminare, tad mokslas nenukentėjo, o jis dykai pasiskraidė, pamatė Londoną ir dar gavo iš Ričardo tris tūkstančius litų grynais.
Londone Balandis nusitempė jį į nelegalias bokso varžybas, kuriose vyko statymai ir kuriose, kaip prasitarė bosas, kitą kartą galės pasirodyti ir Justinas, jei panorės. Uždarbis apie penki tūkstančiai svarų, nepriklausomai nuo kovos baigties. Kovos, kaip matė Justinas, gana žiaurios, bet matyti boksininkai buvo gerokai vyresni, todėl lėtesni ir, tikėtina, įveikiami.
Pats Ričardas Balandis iš statymų uždirbo apie dešimt tūkstančių svarų ir buvo patenkintas viešnage Londone. Aprodė Justinui įžymybes –

Trafalgaro aikštė, akmeninis grožis, obeliskas Nelsonui Mandelai, fontanas su vemiančiais vandenį liūtais, šalia kitame obeliske stikliniame butely įtaisytas burlaivis, priešais aikštę du dailės muziejai, vienas -  nacionalinė galerija; čia prieš naujus išstatė da Vinčio paveikslą, tai vietiniai, t. y. anglai, rinkdavosi į eilę prieš 4-5 valandas iki atidarymo, iš nakties, tūkstančiais stovėdavo - IŠPROTĖJĘ!!! kaip mes prie bananų ar krepšinio bilietų kadaise... už jos City of Westminsters Referens libraries, šioj bibliotekoj prieš porą šimtų metų gyveno seras Isaokas Niutonas - tas, kur per galvą gavo su obuoliu (Justinas nusprendė kada nors atvažiuoti čia vienas, todėl tik mandagiai linkčiojo Ričardui, bet jo nesiklausė), st. James'o parkas su prūdu ir begale egzotinių paukščių ir jojančiais policininkais ant įstabaus grožio arklių, Oxford street.. čia prabangiausios parduotuvės, kokią firmą paminėsi, neapsiriksi, Audimo tik nėra turbūt, Gucci-muci, Vercaci-smaci ir t. t.,  boružės-taksi, raudoni dviaukščiai autobusai, lietuvių bažnyčia prie Bethnal green stoties - šiemet, už dviejų savaičių švęs 100 metines!

–  ir surengė gausias vaišes prabangiame Radisson restorane. Justinas jį girtą pargabeno į viešbutį. Ričardas buvo jam patikėjęs savo piniginę atsiskaityti restorane ir taksi automobilyje, bet Justinas nebuvo dosnus arbatpinigių, užtat sau jis pasiliko šimto svarų banknotą. Už vargą.

Kaip tik artėjo šuolininkų transliacija, kai pasigirdo durų skambutis. Gyvenant pirmame aukšte, netikėtų skambučių sulauki dažnai: tai bulvių tau pasiūlo, tai kažkas nori atlikti apklausą, tai prašo padėti pinigais ir maistu, žodžiu, šia prasme gyventi pirmame aukšte didelis nepatogumas, bet Petrauckas per daugelį metų su tuo jau buvo apsipratęs. Geriausia išvis neatsiliepti, tada jie tiesiog nueina. Bet šį kartą skambutis suskambo dar kartą. Ir kur kas atkakliau.
Petrauckas prisėlino prie akutės ir pažvelgė į ją. Kitapus durų stovėjo simpatiškas jaunuolis darbiniu kombinezonu ir nerūpestingai dairėsi į šalis. Petrauckui jis nekėlė nepasitikėjimo, greičiausiai tai koks iškviestas santechnikas, kuriam reikia rūsio rakto. Labai dažnai visokie darbininkai rakto kreipiasi būtent į pirmo aukšto gyventojus, juk galėtų tą raktą gauti iš tų, kam jie dirba. Todėl Petrauckas nusprendė neatidaryti. Buvo jau benueinąs, bet skambutis vėl atgijo. Gal jį matė balkone arba per virtuvės langą, kai pusryčiavo, ir žino, kad jis namuose? Dar kartą pažvelgė į akutę. Jaunuolis maigė rankoje telefoną, turbūt rašė žinutę, ir buvo visiškai abejingas Petraucko atžvilgiu, bet trauktis, matėsi, neketina. 
Jums ko reikia, šūktelėjo Petrauckas, neatsitraukdamas nuo akutės. Vaikinas skubiai įsikišo telefoną kišenėn ir ištraukė iš jos kortelę.
Atėjau surašyti skaitiklių parodymus, aš iš „vandenų“, ir kyštelėjo Petrauckui į akutę kortelę. Petrauckas, aišku, joje nieko negalėjo įžiūrėti, bet vaikinas ir nekėlė jam jokio įtarimo, toks malonus ir išauklėtas atrodė, o be to, tą akimirką, Petrauckas kažkodėl jau buvo pamiršęs, kad nėra paprastas pilietis, eilinis troleibusų valdybos tarnautojas, koks buvo prieš dvi valandas, kad šiuo metu jis milijonierius ir kad jo bilietas nėra nukištas kur nors į spintą tarp išlygintos patalynės, tad nedelsdamas atrakino duris. 

Visą tą laiką, kol šiapus ir anapus durų vyko psichologinis karas, Ričardas, stovėdamas prisispaudęs prie sienos, grožėjosi Justino savitvarda ir improvizaciniais sugebėjimais: štai jis lyg niekur nieko paima į rankas mobilų ir kažką ten spaudinėja, lyg rašytų žinutę. Arba nerūpestingai žvalgosi į šalis, tartum šis butas jam mažai rūpėtų. Aišku, kad toks elgesys, jei tik šeimininkas yra namie (o namie, pagal bendrą logiką, jis turėtų būti) ir stebi pro akutę, turėtų jį nuraminti, taip pat ir gražus Justino veidas negali kelti kažkokių įtarimų.
Priekinėje ant krūtinės esančioje Justino kombinezono kišenėje pūpsojo stačiakampio formos atsikišimas. Anapus durų esantis tyrinėtojas, žinoma, negalėjo numanyti, kad tai bus visas jo laimikis iš keturių milijonų, kuriuos tikėjosi jau beturįs, – viso labo dešimt tūkstančių. Dešimt tūkstančių, nusprendė Ričardas, tokiai varganai pelytei, kokia gyveno už šio neišvaizdaus blokinio daugiaaukščio durų, turėtų pakakti, ir juos jis įdavė Justinui, kad tas reikiamu metu nutėkštų laimingajam.
Pagaliau anapus durų esantis milijonierius pasidavė, „Jums ko reikia“, šūktelėjo, ir Balandis suprato, kad reikalas pajudėjo ir karas, galima sakyti, jau laimėtas, belieka tik atsiimti apdovanojimą. 

Justinas nelaukė, kol durys pačios atsivers, išgirdęs dvigubą trakštelėjimą, pajuto kaip raumenys įsitempė, o ranka pati stvėrė rankeną ir staigiu judesiu truktelėjo į save. Žmogus, laikęs rankeną kitoje pusėje, nespėjo jos paleisti ir kartu su atsivėrusiomis durimis išlėkė per slenkstį tiesiai Justinui į glėbį. Justinas su  nešuliu įpuolė į prieškambarį ir trenkė jį visa jėga į priešpriešinę sieną, tas buvo besusmunkąs, bet Justinas sučiupo jį už gerklės, pastatė ir laikė prispaudęs, kol įėjo Ričardas ir ramiai užrakino duris.
Kur supistas kompiuteris? nerūpestingai paklausė Balandis. Tiek to, pats susirasiu, ir dingo.
Justinui net kojas pakirto, negi dėl kažkokio nusususio, tegul ir labai gero, kompiuterio jie čia kaip kokie gangsteriai įsilaužė? Ar gali Balandis taip žemai smukti? Ne, kažkas čia ne taip, ir tas paketas vien iš dviejų šimtinių, kurį įdavė Ričardas, nesisiejo su kompiuteriu. Reikia palaukti.

Ačiū dievui, jiems tereikia kompiuterio, pamanė Petrauckas gaudydamas orą. Tvirtos meistro (tpfu, koks jis meistras, plėšikas) rankos spaudė gerklę ir rėkti Petrauckas nesiryžo.  Galų gale išsineš kompiuterį, gal dar televizorių (tada nematysiu šuolininkų transliacijos), stalo įrankius, na ir kas, juk dar liks keturi milijonai. Geriau nesipriešinti, reziumavo Petrauckas.
Tai gražiai gorilai, matyt, atsibodo laikyti Petraucką pakeltą nuo žemės, tad lėtai atgniaužė čiuptuvus ir švelniai pliaukštelėjęs į kairį žandą paklausė: juk nerėksi, tiesa?
Ne, ne, sutiko Petrauckas, imkit vyrai ką norit. Va, pinigų tai mažai turiu, pamelavo, dar algos nebuvo, bet peilių komplektas virtuvėje visai naujas, sūnus iš Angl..., nukando savo mintį Petrauckas, supratęs kaip išsidavė.
Sakai, sūnus Anglijoje, o pinigų niekšas neatsiunčia, tėvai badu stimpa, pasišaipė iš akivaizdaus melo užpuolikas.
Nestimpa ... aš, mes dirbame, aš ir žmona, ji trumpam išbėgo, tuoj grįš.

Tuoj grįš, pakartojo Justinas, bet stengėsi laikytis nerūpestingai.

Taip, duonos išėjo, rietė Petrauckas. O Anglijoje ir pačiam ne taip jau paprasta. Sūnui. Vieną darbą prarado, dabar kito ieškosi, kada jis čia tėvams prisiuntinės. Patys pamažu verčiamės, už šildymą sumokame, o paskui tik kruopas į save kemšame. Gal galiu užsirūkyti? visai įsidrąsino Petrauckas.

Manau, galim kartu užplėšti, Justinas pagalvojo, kad vis tiek – jei jau vakar rūkė, tai ką čia. Tik aš savų neturiu, visada svetimas rūkau.

O Petrauckas apgaudinėjo save, girdi čia toks stresas, ką ten tie keturi mėnesiai, būtinai reikia užplėšti. Cigaretės balkone.
Gerai, ten ir parūkysim, iš paskos nusekė vaikinas. 

Bilietas, ačiū dievui, buvo prie kompiuterio. Dėl viso pikto Balandis jį dar kartą patikrino, o paskui ištrynė interneto naršymo istoriją iš atminties ir, to ne gana, atsukęs kelis varžtus ir nuėmęs dangtį, atsuktuvu sugadino kelias mikroschemas, nurovė kažkokį supistą kondensatorių, o paskui vėl tvarkingai viską užsuko. Kompiuteris dabar nebeveikė.
Bilietą įsidėjo į marškinių kišenę ir nuėjo pas šeimininką ir Justiną. Juos rado balkone draugiškai besišnekučiuojančius (atleiskit, kad turėjau taip grubiai su jumis pasielgti.
Nieko nieko, aš gi suprantu, toks darbas.
Ar kur nors skauda?
Tik pakaušį truputį, jaučiu bus guzas.
Reikėtų uždėti ledo, aš žinau, aš boksininkas.
Ai, apsieisiu. Už tai, žiūriu, toks kietas.) ir, o varge! rūkančius.
Gal ir mane pavaišinsite, jei jau taip?
Prašom, o kodėl gi ne, šiltai pasiūlė kvaiša šeimininkas. Ar radot kompiuterį?
Radau, bet jis neveikia.
Dar ryte dirbo, pats žiūrėjau, bet visko gali būti, jis labai senas. Tai neimsite?
Ko? nesuprato Balandis.
Kompiuterio.
Atsakymas Balandį prajuokino. Ne.
Gal norėsite kavos? niekaip negalėjo atsipisti tas idiotas.
Taip, žinoma, tu nueik ir užkaisk, parodė Justinui.
Galite rūkyti virtuvėje, nuramino šeimininkas, pamatęs, kad Justinas ieško kur užgesinti cigaretę.
Justinas išėjo, bet netrukus grįžo.
Užkaičiau arbatinį.
Kaip gera va taip, niekieno netrikdomam parūkyti, išpūtė dūmą Balandis. Justinas paėmė dar vieną cigaretę.
Paduok žmogui tuos pinigus, paliepė Balandis. Čia dešimt tūkstančių už nepatogumus, už vaišingumą ir panašiai.
Ne, ką jūs, atleiskit, kad nieko gero neturiu... lemeno menkysta.
Priešingai, nukirto jį Balandis, radom, ko ieškojom, ir paplekšnojo sau į krūtinę. Keturi milijonai!

Keturi milijonai! Koks aš kvailys. Tai žinoma, dėl jų jie čia ir atėjo. O tas jaunuolis (jis taip man patiko), dar apsimetė tokiu nekaltu. Bet iš kur jie sužinojo? Petrauckas nė išsižioti nespėjo, kai tas vyresnis plėšikas pats ėmė aiškinti:
Labai paprastai. Niekada netikrink bilietų namuose. Todėl, kad loterijų valdybos kompiuteriuose visada matoma bet kuri informacija: kur pirktas laimingas bilietas ir kur jis yra patikrintas. Belieka loterijų valdyboje turėti patikimą žmogų, ir tavo senas kompiuteris suvaidino paskutinį vaidmenį savo gyvenime. Išdaviko vaidmenį.
Bet gal mes galime pasidalinti, griebėsi paskutinės galimybės Petrauckas.
Jokiu būdu, griežtai nukirto vyresnis. Man labai reikia tų pinigų, kiek švelniau pridūrė, nenoriu sakyti, bet jei žinotum, tikrai man neprieštarautum. Tiesiog manyk, kad išlošei mažiau, dešimt tūkstančių tai irgi nesimėto kasdien. Kiti galėjo ir nieko tau nepalikti, dar ir primušti, o nuo mūsų tu juk nenukentėjai?
Ne, nestipriai, liūdnai ištarė Petrauckas.
Į policiją irgi nepatariu kreiptis, neieškos jie. Kas patikės, kad laimėjai keturis milijonus? Pasijuoks iš tavęs. Taigi. Kavos turbūt jau negersiu, ryte išgėriau. Tu pasilik kol kas, pasakė jaunuoliui, išgerkit kartu, parūkykit, o vakare aš pats pas tave atvažiuosiu.

Keturi milijonai? Justinas jau negalėjo rūkyti, bijojo išsiduoti, tik laikė drebančią ranką su cigarete už nugaros. Kita ranka nenoriai ištraukė iš kombinezono kišenės paketą ir padavė šeimininkui. Tas iškart pagriebė jį ir įsikišo į kelnių kišenę. Tai štai kokio masto aferomis užsiiminėja jo darbdavys! O kiek aš gausiu, kokius niekingus kelis šimtus? Gal tūkstantį ir viskas. Atvažiuos vakare. Na jau ne, taip nebus.

Balandis jau būtų ir išėjęs iš namo, bet dar nutarė kiek pasisukinėti laiptinėje, kad jeigu kas juos matė per kaimyninių butų durų akutes, atrodytų, jog buvo apsilankę meistrai, todėl paklibino elektros skaitiklių skydinės metalines duris, kurios buvo neužrakintos, tada atidžiai apžvelgė skaitiklius, ar nėra kur nulupta plomba, kai iš buto, kuriame jis ką tik buvo, išsiveržė Justinas.
Justinai, taip greit, tik tiek spėjo ištart Balandis, kai gavo nokautuojantį smūgį iš savo samdinio. Kai atsipeikėjo, laimingo bilieto marškinių kišenėje jau nebuvo. Vytis nematė prasmės, ir vėžys dabar jam mažai terūpėjo, užteks to gyvenimo, kiek skirta. Reikėjo grįžti į butą ir gauti bent vandens atsigaivinti, o ir cigaretė dabar nepamaišytų.

Petrauckas buvo suglumintas tokios sparčios įvykių kaitos: čia tik buvo milijonierius, o dabar viso labo teturėjo kažkokius niekingus dešimt tūkstančių. Dar gerai, kad niekur neskambino ir neapsijuokė, ką jis dabar pasakytų apie savo milijonus. Ir iš darbo gerai kad neišėjo. O Petrauckienė apsidžiaugs ir dešimties tūkstančių laimėjimu. Reikia visgi perskaičiuoti pinigus. Pinigai mėgsta tvarką. Visi banknotai buvo po du šimtus, tad skaičiuoti buvo lengva. Bet kas gi čia – 49, kai tuo tarpu turi būti 50 popierėlių. Perskaičiavo dar kartą, vis tiek trūksta. Tai sukčius, aferistas, ne juokais supyko Petrauckas. Jautėsi lyg būtų nesėkmingai nusileidęs nuo tramplino, ne nuskridęs, o kritęs žemyn galva į bedugnę.
Tą kritimą sustabdė vėl pasigirdęs skambutis. Petrauckas su pinigais rankoje ryžtingai pasuko prie durų. Už jų stovėjo tas pats aferistas.
Klausykit, kaip jūs drįstate, jūs melagis.
Tikrai, nustebo aferistas.
Taip, trūksta dviejų šimtų litų, taip nesąžininga.
Atleiskit, gal įvyko klaida? Leiskit aš perskaičiuosiu, ir nelaukęs sutikimo aferistas išplėšė iš suglumusio Petraucko rankų  banknotus.

Padavęs taksistui du šimtus (kokia nevykusi dabar pasirodė Justinui jo išdaiga nugvelbti iš paketo vieną banknotą), iš pradžių norėjo pasakyti „grąžą pasilaikykit“, bet paskui apsigalvojo: toks išlaidumas sukeltų nereikalingą įtarimą, o, be to, taksistai nėra tie, kurie labiausiai vargsta, jau geriau visą grąžą atiduos pirmai pasitaikiusiai vargingai močiutei.
Ir dar pagalvojo apie tą nelaimingą žmogelį, pas kurį tik ką lankėsi. Justinui jis kažkodėl patiko, toks naivus ir geros sielos tipas jam pasirodė. Adresą žinau, tai kas, kad vardo ir pavardės nežinau, bet vieno milijono jis tikrai nusipelnė, o man ir likusių užteks.