Žemyna. [pap. romano pradžia, visai ne filosofiškos skrajonės]

Švelnus vėjas glostė jai veidą, švelnus šaltukas bėgiojo po kūną. Jūros bangų ošimas maišėsi su mintimis, kurios niekaip negalėjo prasimušti. Ja pagavo ritmas. Užliūliavo. Staigus proveržis. Vėl ūžesys. Proveržis, kūnas trūkteli. Šviesa. Šviesa pravėrė jai akis ir ūžesys dingo. Bangos nutolo.

Velnias! Vėl užmigau... mmm galva kaip stiklinė. Ir tik po poros minučių susimąsčiau, kad nežinau kur esu. Sodriai mėlynos keturios sienos. Velnias, tokiu yra tūkstančiai. Gerai, turėčiau būti Atlanto klinikoje. Bet čia tokiu kambarių bent šimtas. Kambaryje buvo didžiulis langas rudu mediniu rėmu. Visa ką mačiau tebuvo miškai ir dangus. Tankus apsnigti miškai ir akinantis žiemos dangus. Nelabai panašu į Atlanto klinikos aplinka. Nors gal... čia ateinu tik iš pietinės pastato pusės. Buvo neįmanoma suprasti kuris čia aukštas, o lango taipogi nebuvo įmanoma praverti. Esmė tokia, kad buvau labai aukštai. Pernelyg aukštai, kad būčiau ten, kur maniau. Kambario durys nesunkiai atsidarė ir nieko nelaukus žengiau į koridorių. Bet tada suabejojau. Čia buvo aklina tamsa. Negalėjai pasakyti net koks koridoriaus ilgis. Iš šviesos, kuri pasklido iš mano kambario, buvo matyti, kad jis siauras, o sienos išklotos kažkokiais neįprastais tapetais. Kažkokiais Indiškais raštais. Jau seniai niekas taip neberašė. Tad kam sienas aprašinėti mirusia kalba? Šio pastato inžinieriai akivaizdžiai bepročiai.
Neradusi kambaryje jokio šviečiančio daikto, nusprendžiau vis tiek surizikuoti. Atsidaro durys. Abi pėdos sustoja koridoriuje. Užsitrenkia durys. Tamsa lyg milžiniško tigro nasrai praryja visa mane. Ir kūną aplanko didelis silpnumas. Čia trūksta oro. Giliai įkvepiu. Taip giliai, kaip įmanoma. Lėtai einu pirmyn. Rankos liečia sienas. Kas keletą metrų užčiuopiu kitas duris. Bet jų praverti nesiryžtų. Praėjus jau kokias šešias minutes, kelio atgal nebėra. Savo kambario vis tiek neberasčiau. Žingsnis po žingsnio. Lėtai slinkau pirmyn. Kartkartėm bandydama įsiklausyti, bet nieko. Tada akis pagavo kažkoks dirgiklis. Raudona. Raudona švieselė, ten kažkur toliau. Paspartinau žingsnį ir dar po minutės pamačiau nedidelę lempelę. Priėjus visai arti supratau, jog tai liftas. Paspaudžiau kažkokį mygtuką. Bet jis nepajudėjo iš vietos. Tada bandžiau stipriau. Galiausiai trenkiau iš visų jėgų. Tas surūdijęs mygtukas sulindo į vidų ir nebe atšoko. Bet ir tada nieko neįvyko. Laukiau kol jis prasivers, bet veltui. Prisėdau ant grindų. Apkabinau kelius ir susigūžiau iš baimės. Nejučia nosį pagavo smilkalų kvapas. Pakėliau galvą. Gera minutę nieko nesupratau, o tada dingtelėjo, jog tai aš kvepiu smilkalais. Rūbas kurį vilkėjau, deja visiškai nepamenu ką, buvo persismelkęs indiškai smilkalais. Na čia jau nebejuokinga. Tada ausis pagavo ūžesys. Jis vis artėjo. Atsistojau ir laukiau. Kuo arčiau ūžė ausyse tuo labiau trankėsi širdis. Išmušė šaltas prakaitas. Kodėl taip ilgai, kodėl taip lėtai... Ūžesys slinko žemyn, po truputi. Raudona lemputė pradėjo mirksėti. Vis smarkiau. Ir finalui lifto durys prasivėrė.
Ten mano atmintis sustingo ir žinau tik, kad įvirtusi į liftą, pradėjau lėtai leistis. Nepamenu kiek ilgai, bet žymiai ilgiau nei ėjau koridoriumi. Galiausiai nusileidau Atlanto klinikoje. Iš ten mane parvežė namo. Namie užmigau ir atsikėliau tik kitos dienos rytą.
Pramerkiau akis, gulėjau savo miegamajame ant plačios ir žemos dvigulės lovos. Pagauta stimulo šokau iš lovos ir atsidūriau tiesiai priešais veidrodį einanti per puse sienos.  Atvaizdas veidrodyje buvo toks liūdnas. Tos visada rimtos ir bereikšmės akys. Tokios šviesiai mėlynos. Beveik, kaip dangus žiema. Prie mano juodų plaukų atrodo gana gąsdinančiai. Jei galėčiau stipriai apkabinčiau mergina esančia priešais... Ką po velniu aš čia apsivilkusi?! Juoda nėriniuota suknelė. Lyg iš kokio vakarėlio. Taip, taip pamenu šitai. Paskutiniu kelių dienų gabalėliai po truputi susiklijavo į vientisą dėlionę. Labdaros vakaras Atlanto klinikoje. Logiška. Prisigėriau, pasiklydau ir kokia nors draugė parvežė mane čionai. Taip. Būtent taip.
Vos išvažiavus iš kiemo mano akių vyzdžiai susitraukė. Akinantis sniegas lėtai krito iš beribio dangaus. Pagautos vėjo gusio, snaigės lengvai sukosi didžiuliais ratais. Gatvėje nebuvo matyti nė vieno žmogaus. Čia ir paprastai labai ramus rajonas, bet šiuo metu laiku visi tarsi apmiršta. Užmiega savo žiemos miegu. Kaip kokios pūkuotos rudos voverės. Piktos bjaurios voverės. Su kaimynais neitin sutariau. Kelionę vainikavo storo metalo klinikos vartai. Teko gerokai palaukti kol gavau leidimą įvažiuoti. Turėjau pasiimti šio mėnesio darbų planą. Greitai apsisukau ir jau laikiau savo rankose keletą susektų popierių. Juos visada įteikia tiesiai į rankas. Siųsti internetu per daug nesaugu. Visus elektroninius laiškus gali sekti bent kiek protingesnis programuotojas. Kad ir kaip juos apsaugotum, niekada negali būti užtikrintas. Taigi, šį mėnesį turėsime dvi plaučių, vieną lupų, ir dar vieną gerklų persodinimo operaciją.
Nieko nelaukusi dingau iš Atlanto. Sėdau į automobilį ir nuvažiavau tiesiai.
Žmonių minia ir triukšmas. Didžiulė meškos statula. Milžiniška metalinė meška stovėjo miesto viduryje, kaip pagarbos ženklas, norint paminėti jau visame pasaulyje išnaikinta meškų populiaciją. O gal tai tik vertinga simbolika čionykščiams. Visgi čia, buvusioje Rusijos teritorijoje žmonėms meška išties kažką reiškė. Bet aš istorijos nenusimanau. Nejučia atsidūriau priešais Stars dust kavinę. Tai bilojo tik nedidelė iškaba virš durų. Langai iš išorės buvo tamsinti. Vienintelė prabanga kvepianti detalė buvo durys iš wenge medžio. Tai itin retas tamsios spalvos medis iš Kongo ar Kameruno. Įėjus vidun dvelktelėjo šiltas kavos aromatas. Šiluma maloniai glostė veidą. Kaip visada prisėdau prie galinio stalelio esančio šalia lango. Ant kėdės pasikabinau kreminį paltą ir rankinę. Neilgai trukus prie manęs prišoko padavėjas:
-        Ką šiandien užsisakys ledinių akių savininkė? – išsišiepė jis.
-        Mantai, atstok. Kiek begalima? Už penkių minučių juodos kavos ant mano stalo.
-        Bus padaryta, - mandagiai tarė jis.
Už keturių minučių jis vėl grįžo. Tik šįkart su kavos puodeliu.
-        Ko tokia surūgus?
-        Visai ne, - atsakiau.
-        Kokia tu melagė! - šuktelėjo. - Juk kitaip čia net neitum.
-        O kaip noras išgerti skanios kavos? – šyptelėjau.
-        Kas tave kankina? Pavyzdžiui mano sesers vaikai veda mane iš proto. Vakar jie tušinukais subadė didžiuli tapybos darbą. Aš prie jo dirbau apie penkiasdešimt valandų, o jie jį subadė... Tie mažai nesugeba vertinti tikrų šedevrų.
-        Ką jie pas tave veikia?
-        Čia ilga istorija. Jei dažniau lankytumeisi čia, tai žinotum. Vis tiek neatsakei į mano klausimą. Pykstu, kai taip darai.
-        Tu pats pakeitei pokalbio temą, - tariau. - Pastaruoju metu mano atmintis kvailioja. Prikuria nebūtų įvykių. Net nežinau... Kažkokie neįmanomi dalykai.
-        O kažką konkrečiau gali pasakyti?
Galvoje suspengė tyla. Kažką mąsčiau, bet per daug įtemptai, kad suprasčiau. Jis pažvelgė į mane, o tada nuleido akis. Pasėdėjo pora minučių, bet nesulaukęs atsakymo pakilo ir nuėjo. Lėtai pakėliau kavos puodelį ir po truputį išgėriau. Gražiai sudėjau rankas ant stalo šalia tuščio puodelio ir žiūrėjau į vieną tašką. Jutau, kad Mantas mane stebi, bet toliau nejudėdama sėdėjau. Dar po dešimties minučių jis priėjo, paėmė puodelį ir padėjo čekį man prie rankų. Pažvelgiau į jį ir vos pastebimai linktelėjau. Jis apsisuko ir nuėjo.
Automobilio durelės buvo užšalusios. Kelis kartus truktelėjau kol galiausiai prasivėrė. Iškart minkštai kritau ant sėdinės. Giliai atsikvėpiau ir užsimerkiau. Bet triukšmas iš gatvės neleido susikaupti. Jau norėjau užvesti variklį, kai pamačiau.. tiksliau kai nepamačiau nieko apart baltą sniegą ant priekinio stiklo. Po poros minučių jau judėjau gatve. Naujas kelionės tikslas – vakarinis parkas. Taip, žinau, niekas nevažiuoja į parką žiemos metu.
Nepraminti takai ir apsnigti suoliukai. Pliki medžiai ir apsnigtos jų šakos. Didžiulis parkas ir viena klajojanti figūra. Šaltis spengė galvoje, o kojos mirko nuo kiaurai persisunkusio sniego batuose. Akis užkliudė nekaltas rudas suoliukas. Nors ne kiek rudas, kiek apsnigtas. Pridėjau ranka ir lėtai braukiau sniego kruvą nuo suoliuko link krašto. Akimirką sustojau, nes prie pat krašto sužibo kažkokios kiaunės akutės. Na tiksliau baltos katytės, bet tai neturi prasmės. Vienu judesiu užbaigiau suoliuko valymą. Visa sniego krūva akimirksniu užgriuvo kiaunę. Ramiai prisėdau ir sužiurau į sniego kupstą šalia. Pats paprasčiausias kalnelis. Tiesa tikėjausi visai ne to. Pagal scenariju jis turėjo judėti, tada paslaptingai turėjo išlįsti mažas snukutis ir kaip viščiukas išsikapanoti iš nelaisvės. Bet jis nejudėjo. Tai gal ji jau padvėsus buvo. Aj neatsimenu. Nusisukau ir pažvelgiau į medžių tankynę. Bet akis nejučia grižo prie kiaunės. Neiškenčiau ir pasilenkusi nubraukiau viršunėlę. Išlindo bjauri maža balta galvą su dar mažesnėmis ir netgi pūkuotom ausytėm. Mažoji kiaunė papurtė galvytę, o tada lėtai užmerkė savo geltonas akis.
Iš bagelinio dangaus lėtai krito snaigės. Jos sukosi ratu ir krito tiesiai ant dviejų keistų figūrų. Sluoksnis po sluoksnio jas dengė ir lygino su žeme.