Naktis dideliame mieste

Čia yra mano rimčiausias ir ilgiausias kada nors rašytas kūrinys. Prašau labai nepeikti už klaidas, nes čia vienas iš pirmųjų bandymų rašyti vientisą istoriją.


Naktis dideliame mieste.
Chapter 1.


Gruodžio 29-30d. 23: 20 – 04: 00 Londonas.

Stingdanti ledo muzika sidabrinėje tyloje, pučiant vėjui. Tai neapsakoma-tai juntama vien  materialiaisiais pojūčiais ir širdimi. Šalta ir sustirusia širdimi. Bet aš sėdėjau saugiai namuose, saugoma tik židinio šviesos - romios, gergždančios ugnies šilumos ir nieko nejutau...
    Staiga man prireikė pravėdinti galvą dėl to greitai užsimečiau savo žieminę striukę ir patyliukais išėjau į stingdančią nakties žvarbą. Vos tik iškišusi galvą pro duris užsimerkiau ir įsiklausiau kaip lėtai man ant pečių byra didelės, stambios snaigės, jaučiau, kaip jos tirpsta ant mano šiltos odos pavirsdamos mažyčiais, smulkučiais vandens lašeliais ir įsiklausiau. Įsiklausiau kaip dejuoja šaltas gatvės žibintų metalas ir elektros stulpų laidai. Girdėjau, kaip žmonės skubriais žingsniais traukia namo ir šnekučiuojasi, nešdami pirkinius iš netoliese esančios drabužių parduotuvės. Paskui atsisukau į kitą pusę ir užuodžiau skaniausių visame Londone keksiukų su šokoladu ir migdolais kvapą. Aromatas mane nuramino ir aš apsisukau atsimerkusi  su plačia šypsena veide. Daugiau nedelsdama nei akimirkos neskubėdama ėmiau eiti link Tauerio-vienos iš šiurpiausių miesto vietų. Nepaisant to man Taueris-gotikinio stiliaus kalėjimas ir aplink jį esanti teritorija patiko vien dėl to jog vėlai vakarais aplink jį nešmirinėja grupės įkyrių, smalsių ir nemažiau bukų turistų. Ir apskritai, aš nesupratau tos vietos šiurpumo...
      Iš principo, man buvo į tai nusispjaut-kalėjimas ne kalėjimas bet vieta su aura kuri man patiko todėl mano veidą iškreipė palaiminga šypsena kai pagaliau atėjau prie vartų ir perlipusi tvorą atsidūriau ant turistams skirto suoliuko nuo  kurio manęs niekas net norėdamas nepamatytų-jį iš paradinės pusės dengė du vešlūs medžiai. Tądien man buvo  į viską nusispjaut ir mano vienintelis noras buvo tik atsigult ant prakeikto suolo ir stebėti gražiai tarp medžių įsitaisiusį mėnulį. Bet norai ir svajonės regis sukurtos tam kad jas sužlugdytų. Taip ir nutiko ir tą naktį nes netikėtai išgirdau ausis veriantį švilpimą kuris buvo pažįstamas, bet nesupratau iš kur. Bet po akimirkos garso kaltininkas paaiškėjo-tai buvo kažkoks juodas  padaras kuris tupėjo medyje esančiame  prie suoliuko iš kairės pusės. Man visai pakirto kojas, nebežinojau ką daryti, tik sustabarėjusį kūnu baikščiai žvelgiau  į medžio viršūnę. Staiga ta neaiški figūra persimainė-medyje į šakas buvo buvo įsirėmęs žmogus-tai jau mačiau aiškiai. Netrukus, mano siaubui žmogysta lėtai išlipo iš medžio ir ėmė artėti link manęs. Galvoje sukosi įvairios savigynos technikos, bet kai ta nepažįstama figūra priartėjo prie manęs mano kūnas nejučia atspalaidavo. Aš lengviau atsidusau kai žmogystos figūrą apšvietė šaligatvio žibinto šviesa ir nepažįstamasis prabilo:
- Graži naktis, -su ironija pasakė jis ir lyg niekur nieko atsisėdo ant suoliuko. O aš savo ruožtu jį ignoravau. Todėl nieko nelaukdamas tęsė toliau:
-Ko drebi lyg vaiduoklį pamačius? Mes juk lygūs, - pasakė kiek sušvelninęs toną
-Kuo? Nematau tarp mūsų jokio panašumo, bent aš nejaučiu jokio noro laipioti po medžius ir šiurpinti žmones, -sarkąstiškai mestelėjau.
-Visada prašom, mėgstu įspūdingus pasirodymus, -nusišypsojo pranašesniojo šypsena.
-Ar bent teiktumeisi prisistatyti? – ciniškai pasakiau. Nepažįstamasis mane jau gerokai sunervino.
-Alekas, Alekas Smitas, bet tuoj pasigailėsi jog paklausei mano vardo, - šiurpiai nusikvatojo ir prisislinko prie manęs arčiau bet aš ėmiau trauktis. Nepaisant to, spręndžiant iš veiksmų jam buvo nusispjaut aš bijau ar ne  ir nespėjus nė mirktelti grubiai pagriebė mane už riešo . Aš mėginau priešintis bet iš karto pasidaviau nes pajutau  nuostabų, šiltą  jausmą kuris mane nuginklavo nors tai nebuvo saldi kaip medus meilė. Ne, nieko panašaus, tai buvo šiluma, kurios man taip seniai reikėjo. Pasijaučiau lyg suradusi savo sielos atplaišą, lyg įminusi mįslę, kuri  seniai nedavė man ramybės. Nepažįstmasis, kurio vardą vos jam prisistačius užmiršau paleido mano ranką ir nusišypsojo.
-Dabar supratai ką reiškia jog mes lygūs? -paklausė jis kimiu balsu.
-Taip... tai... ryšys... kažkoks mistinis ir keistas ryšys, nieko panašaus niekada neteko pajusti, -atsakiau mąsliu tonu.
-Eini link teisingo kelio, -tarė jis ir pakilo nuo suoliuko ir kai jau maniau kad pradings aklinoje  tamsoje,  dar kartą atsisuko į mane ir pasakė:
-Nepamiršk, jog čia visur akligatvis, labirintas, ir  nepamiršk, kad ir kurio keliu eisi atsidursi aklybės miško tankmėje, - ir pradingo  tamsybėje.
 
*        *        *

    Alekui (vis dėlto pavyko prisiminti vardą) pradingus tarp kalėjimo statinių ir augalijos aš pažvelgiau į savo nediduką rankinį laikrodį-buvo jau praėję ketvirtis valandos po vidurnakčio. Man jau buvo metas nešdintis iš Tauerio teritorijos kol neužklupo apsauga arba neretai tokiu vėlyvu metu besibąstantys policijos pareigūnai todėl laikrodžiui rodant 00: 30 aš jau buvau įveikusi tvorą, skiriančią teritoriją ir greitomis kulniavau namo. Aš ėjau siauromis, menkai apšviečiamomis gatvelėmis ir tamsiais keliukais per kiemus kuriuos žino tik vietiniai Londono gyventojai. Eidama visai praradau laiko ir erdvės pojūtį todėl nė nepajutau kai vos po pusvalandžio kelio pėsčiomis aš kaktomuša atsitrenkiau į savo namo duris. Labai nustebau susitrenkusi galvą bei pajutusi    skausmą aiktelėjau ir susiėmusi  už kaktos atsikvošėjau iš transo ir susiradusi greitomis sugraibiau  namo raktus  bei  atsirakinusi duris it kulka šoviau vidun nes tą akimirką apėmė jausmas jog esu stebima. To jausmo niekaip negalėjau atsikratyti nors aplinkui buvo visiškai ramu, ar bent jau nesimatė pro tamsius, užuolaidomis paskubomis užtrauktus namo langus. Regis, viskas buvo gerai, bet staiga padvelkė švilpiantis vėjo gūsis kuris atvėrė svetainės langus ir po akimirkos nurimo. Per tą akirką aš sustirau ir krūptelėjau iš baimės, bet sugebėjau greitai išsivaduoti iš sąstingio ir uždegiau šviesą kambaryje, užvėriau, užrakinau langus ir pataisiau užuolaidas. Viskas buvo gerai, bet staiga mane nukratė šiurpas nuo to ką pamačiau: ant staliuko, esančio prie vieno iš langų, gulėjo masyvi, juoda ir žvilganti kažkokio paukščio plunksna, kurios ankščiau čia nebuvo. Aš nedrąsiai prisiartinau prie staliuko ir paliečiau tą plunksną, jos galia mane keistai nutvilkė: pajutau energiją, kurią galėjo skleisti tiktai Alekas. Ta energija mane nuramino, ir aš perskaičiau plunksnos atneštą nebylią žinutę: aš visai šalia tavęs ir rūpinuosi tavimi, tik tu to nematai. Švelniai perbraukiau tą juodą grožį pirštais ir pasirodė, kad liesčiau dar gyvą kūno dalelę, net atrodė, jog užčiuopiau pulsą. Atsidusau, viskas darėsi kuo toliau tuo keisčiau, mano smegenims buvo per didelė apkrova, todėl aš švelniai lūpomis palytėjau plunksną ir padėjau atgal ant staliuko, o paskui  pajutau, kaip mane suėmė miegas. Man tikrai jau buvo visko per daug, dėl to susirinkau rūbus ir nuėjusi į vonią palindau po karštu dušu. Maudžiausi gerą pusvalandį. Atsigaivinusi ir atgavusi jėgas aš pažvelgiau į tą ranką, kurios riešą suspaudęs buvo Alekas: ranką buvo nusėjusios keistais vingiais ir verpetais susirangiusios mėlynės ir kraujosrūvos. Viskas, man to buvo per daug, keistenybės pasiekė aukšiausią laipsnį, bet aš buvau per daug pavargusi kad man tai rūpėtų todėl aš susisupau į chalatą ir nuėjusi į savo kambarį net nenusivilkusi  kietai užmigau kankinančiu miegu....