„Šėšėlis“ 1 Dalis . Nojaus knyga .

Visu pirma, jūsų dėmesiui noriu pasakyti, jog tai pakankamai bjaurus tekstas, kaikur kaikas sumaišyta, bet aš pati dar pankankamas veikas . Tad iškart atsiprašau .
And now, enjoy!

~~~~~~

*Aš Nojus. Gryžau atgal, nes jaučiau, kad taip reikia. Viskas įvyko čia, prieglaudoje, prieš 20 metų. Visi vaikai buvo nužudyti, išviso, devyni, neskaitant manęs ir dar dviejų. Tą naktį aš buvau rusyje. Tačiau… Neatsimenu kodėl. Todėl ir gryžau. Kad suprasčiau, kad čia įvyko. *

…

Jis lėtai apsidairė po pradinė patalpą.

“Laukiamasis… Štai, ant sienos pastato planas…”

Nojus priėjęs nukabino planą nuo sienos ir pažvelgė į purviną sudulėjusią spintą stovinčią šalia.

“Ji tuščia… Tik Biblija. Šiū knygų mus mokė nėkęsti... ”

Tyliais žingsniais jis atidarė kažkada buvusį direktoriaus kabinetą ir įėjo į vidų. Visi daigtai buvo nukloti dulkėmis, suskilinėję ir susenę. Naudoti jau senai…

“Atsimenu…” – tyliai sušnabždėjo jis pažvelgdamas į ant sienos kabantį paveikslą.

Jame, ant snieguotos kalvos stovėjo mažas berniukas rankoje spaudžiantis žvakę. Snigo… Berniuko lūpos buvo pamėlusios, bet jis vistiek šypsojosi.

“Taip…” – Nojus prisimerkė ir lėtai, labai atsargiai nukėlė paveikslą ant žemės lyg baimindamasis, kad sužeis berniuką. Už paveikslo buvo seifas su keistomis fombinacinėmis plokšelėmis. Vaikinas nusipurtė.

“Dar ne dabar. ”

Gerai apsižvalgęs, pasiėmė senovinį žiebtuvėlį ir vėl gryžo į laukiamjį. Atsikvėpęs patikrino ant diržo prisegtą šautuvą su dešimčia kulkų.

“Kodėl jį paėmiau..? Kam..? ”

Laikas bėgo Klausydamasis kiekvieno garso vaikinas atidarė duris vedančias į visas likusias patalpas pastate.

“NOJAU. ”

“K-ką..? Kas čia.?! ”

“NOJAU. TU NEPRIKLAUSAI ŠIAI VIETAI. ”

“Kas tu?! ”

“TU TURĖTUM BŪTI MIRĘS. TU NEPRIKLAUSAI ŠIAI VIETAI. ”

“Kas tu?! Balsas… Balsas tik mano galvoje..! ”

“MIRĘS. ”

“Nutilk..! ”

…

*Ši vieta visada buvo šalta. Mes niekada nematėme išorės. Langai buvo su grotomis, kaip kalėjime. Dienomis jie būdavo uždengti senomis užuolaidomis, o naktimis atidengus jas budavo neįmanoma kažką įžvelgti. Viską gaubė tamsa…*

Pasunkėjęs kvepavimas privertė Nojų suklupti, Jis sugriebė ginklą, bet grietai jį atleido.

“Balsas… Jis dingo…”

Apsidairęs nusibraukė prakaito lašelius nuo kaktos ir atsistojo. Lauko durys užsitrenkė jam vos įėjus į vidų. Telefonas buvo bevertis, nes prieglauda buvo miško viduryje, ryšys čia pasirodė dingęs. Aplink kelių šimtų mylių spinduliu nebuvo nei vieno žmogaus, šauktis pagalbos beviltiška.

“Aš spastuose. ” – prasitarė jis skausmingai. – “Visai kaip tada, kai buvau vaikas… Metas eiti toliau. ” – ir jis pasileido ilgais senais koridoriais pirmyn.

…

*Čia niekada nebuvo meilės. Auklės mus skriausdavo. Jos tylėjo…*

…

“Pirmos durys! Į valgomajį! Ir jos praviros..!

Nojus lėtai užėjo į didelį valgomajį, kur senas, didelis stalas visdar buvo uždengtas staltiese, apdėliotas lėkštėmis ir įrankiais. Ant jos taip pat stovėjo trišakė žvakidė, bet tik su viena žvake. Paraukęs lūpas jis nužvelgė paveikslus su dviejų auklių atvaizdais, lentyną su auksiniais indais…

“Mes buvome permenki valgyti iš jų. ”

… ir seną, didelę spinta prikrautą servizų ir kitų sudulėjusiu indų. Nojus paėmė žvakę ir sužiuro į ją. Žvakė buvo keistos formos, iškraipyta, lyg kas būtų viduje.

“Vėliau patikrinsiu. ” – tai taręs įsimetė žvakę į kuprinę prie jau rasto plano ir žiebtuvėlio.

Jis paliko valgomajį išeidamas ir uždarydamas patalpos duris. Vaikino žingsniai aidėjo tuščiais koridoriais, bet staiga jis sustingęs sustojo.

“Laikrodis? Nepamenu, kad jis būtų čia stovėjęs. ”
Patraukęs ji iš kelio išvydo plyšį kur kažkada buvo durys.

“NUSTOK GYVENTI NOJAU. ”

“Ką..? Tas balsas… Vėl.. ”

“KODĖL TAU NENUĖJUS Į RŪSĮ KAIP ANĄ NAKTĮ? ”

“Bet..? Kas..? Kaip..? ”

“ATRODAI APGAILĖTINAI NOJAU. ”

Vaikinas lėtai užsimerkė. Balsas dingo. Kiekvienas raumenėlis suvirpėjo, kūną nutvilkė skausmas, sukandęs dantis jis vėl atsimerkė ir sparčiu žingsniu praėjo plyšį sienoje. Jis ėjo vis greičiau, greičiau, greičiau, kol pasileido bėgti tiesiai koridoriumi link pirmų durų priekyje. Galvoje aidėjo siaubingas juokas.

…

*Viskas buvo nesuvokiama. Man skaudėjo, jos kažką man darė. Mažos adatėlės lėtai smigo į mano kūną, o ekrane rodėsi vis nauji ženklai. Kas man…? Mamyte, kur tu..? Tėveli…? Kas aš..? *

…

“Man.. Rodos… Tai tuoleto… Durys…”

Krutinė sunkiai kilojosi, Nojus mėgino atgauti prarastą orą. Palinkęs į priekį jis sunkiai pasuko rankeną ir atidarė duris.

‘Padėkit!!! ”

“K-ką?! Kas čia?! ”

“O dieve, aš ne viena! Prašau, padėk man! Aš užkirtau duris!

“Pala, kur esi, kas tu?! ”

“Aš sandėlyje! Karen, o kas tu?! ”

“Nojus! Matyt girdžiu tave per ventiliacijos sistemą! ”

“Ištrauk mane iš čia! Čia tamsu, aš byjau! ”

“Nurimk, aš rasiu tave… Pala, kuo tu sakei vardu?! Karen?! ”

“Taip?! ”

“Tu viena iš tų, kuri išgyveno tą naktį kai visi buvo nužudyti! ”

‘Ką?! Aš nieko neatsimenu…”

“Tu ta tyli mergaitė kaštoniniais plaukais, tu tada buvai dingusi iš kambarių, kur visi mirė! Nurimk, aš tuoj būsiu pas tave! ”

“Paskubėk, Nojau…”

Vaikinas apsižvalgė po patalpą ir pamatė keistą dalyką: vieną iš tryjų toleto kabinų juosė stora grandinė su spyna.

“Kas tai galėtų būti..? Kaip keista…”

Keli objektai taip pat kėlė keistumą: įskilęs veidrodis su keliais plaukais įkibusiais šukėse, kriauklė pridžiuvusiu krauju prie kraštų. Jis papurtė galvą ir pažvelgė į ventiliacijos groteles.

“Turiu padėti Karen. ”

Staigiai pasisukės jis išbėgi iš tuoleto ir nulėkė į tą pusė, kuri vedė į rūsį bei sandėlį.

…

*Taip tamsu. Girdžiu tik balsus. Man skauda. Širdelę. Kodėl..? Tas skausmas veria… Ką man padarė..? Mane sužalojo… Jie manęs nepagailėjo… Juk aš dar mažas… Man taip skauda… Mamyte..! Tėveli..! Kur jūs.?! Kodėl mane palikot.?! *

…

Nojus dideliais šuoliais nulipo laiptais žemyn ir pažvelgė į dvejas duris. Rūsio ir sandelio. Pamačius rūsio duris jo širdis suvirpėjo, veidas išbalo. Silpnumas pakirto kojas. Giliai alsuodamas vaikinas pasirėmė į sieną.

“Karen..?! ”

“Nojau! Puikiai girdžiu tave. Ar gali atidaryti duris? ”

Tyla.

“Nojau??? ”

“Atleisk, aš tik.. Man truputį bloga…”

“Ne, Nojau, tik neprarask sąmonės! Ištrauk mane iš čia, prašau…”

Vaikinas greitai papurtė galvą atsigaudamas, apsidairė, pakėlė nuo žemės netoli durų gulintį laužtuvą ir užsimojo juo.

“Karen, pasitrauk kuo toliau nuo durų! ”

Pasigirdo tylūs žingsneliai. Vienas smūgis. Antras. Trečias. Ketvirtas. Durys ėmė byrėti į gabalėlius. Penktas. Šeštas. Septintas. Duryse atsirado didelis plyšys, ir Nojus išvydo merginos siluetą.

“Eikš, padėsiu iš čia išlipti. ”

Mergina priėjo prie plyšio, ir atsargiai ją suspaudęs glėbį, Nojus ištraukė į išorę. Nieko nelaukdamas jis nusitempė laiptais ją į viršų, kuo toliau nuo rūsio. Karen suklupo ant grindų.

“Ačiū… Jau pamaniau, kad amžinai ten liksiu…”

“Nurimk, dabar tu ne viena. ” – vaikinas šiltai šyptelėjo ir atsisėdo prie merginos. “Turiu vandens buteliuke, štai…” – jis nusiėmė kuprinę nuo pečių ir ištraukė iš jos plastmasinį buteliuką. – “Imk. ”

Merginos akys nušvito, ji pačiupo buteliuką ir godžiai sugėrė dalį vandens. Sukikenusi pati įdėjo atgal jį į kuprinę.

“Dar kartą ačiū… Ką tu čia veiki? ”

“Atėjau, nes noriu sužinot, kas įvyko tą naktį, kai visi buvo išžūdyti. Nujaučiu, kad rasiu čia atsakymus, o tu? ”

“Matyt… Taip pat dėlto… Nieko neatsimenu kas įvyko, viskas dingo iš atminties. Gryžau čia… Ir įėjusi į tą sandėlį užkirtau duris. ”

“Na, dabar viskas gerai. Ei, tu turi peilį pritvirtintą prie diržo… Galėtum man duoti..? ”

“A… Imk…” – ji ištiesė peilį vaikinui.

Nojus išsitraukė iš kuprinės keistają žvakę ir eme lėtai nudrimžinėti vašką stebėdamas kaip jos viduje išryškėja…

“Raktas! Kaip jis galėjo atsidurti žvakės viduje?!

“Net nenumanau. Bet… Matyt jau žinau nuo ko jis. ” – vaikino veide pasimatė rimtumas ir jis atsiminė tuolete užrakintą kabiną. – “Tu su manim? ”

“Taip. ”

“Eime. ” – jis atsistojo pakeldamas merginą, vėl užsimetė kuprinę ant pečių, jie kartu  nužingsniavo link tuoleto durų susikabinę rankomis ir spausdami raktą savo delnuose.

*Kaip skauda… Atmerkiau. Bet matau tik tamsą. Kodėl..? Ar aš aklas..? Ne… Matau žvakės šviesą… Ir liūdną auklės veidą… Kodėl...? Kas ne taip..? Ar aš mirštu..? Kodėl man visdar diegia širdelę..? Kas nutiko..? *


Įėję į tuoletą jie priėjo prie užrakintų durų.

“O jeigu ten nieko nėra..? ”

“Juk nieko taip nesaugotų, tiesa..? ”

“Tu teisus… Atrakink, kad ir kas ten bebūtų…”

Nojus paleido šiltą merginos ranką įdėjęs raktą į spyną pasuko jį. Grandinės staigiai susmuko ant žemės ir pasigirdo durų trakštelėjimas.

“Atidaryk…”

Jis pravėrė duris ir krūptelėjo pajausdamas kaip tą patį padarė ir Karen. Ant galinės tuoleto sienos buvo išpaišiota kruvina pentagrama giliai iženklinta į sieną. Jie žiūrėjo į ją įsmeigę akis, kol galvos ėmė suktis. Viskas užtemo.

*Aš Nojus. Aš turiu paslaptį. Kur aš? Aš prieglaudoje. Su mergina kaštoniniais plaukais. Ir mes nebe vieni… Apsaugok mane…*

“O dieve! Kas čia… Kur mes?! ”

Nojus apsidairė. Jie stovėjo tame pačiame tuolete, tik jis buvo kitoks… Viską gaubė tamsa, ženklas ant sienos švietė raudona spalva, grindys buvo paplūdusios krauju, vietoj tuoletų žiojėjo skylės grindyse su kraujo žymėmis, lyg kas būtų buvęs temptas per grindis ir mėginęs priešintis. Veidrodis sruvo krauju, Nojus pažvelgęs į jį pastebėjo, jog vėl tapo mažu vaiku, taip pat kaip ir Karen, buvo girdėti siaubingi riksmai aidintys prieglaudoje, oras buvo tvankus ir aitriai dvokė… Lavonais. Vaikinas čiupo šautuvą ir greitai jį išsitraukė.

“Karen, laikykis šalia manęs! Man rodos, tas ženklas… Jis veikė kaip portalas. Jis mus atkėlė į tą dieną, kai visi mirė. Būk šalia, ir elkis tyliai. ”

“M… Mes nemirsim, juk taip..? O dieve… Mes vėl vaikai…”

“Shh… Nurimk… Mūsų protas juk ne vaikų. Mes gyvensim. ”

Karen prisispaudė prie Nojaus šono ir jie lėtai išslinko iš tuoleto. Grindys buvo suskilinėjusios, kruvinos, kai kur mėtėsi maži mėsos gabalėliai, dvokas pradėjo pykinti. Pora pasisuko eiti į laukiamojo pusę. Riksmai aplink netilo. Buvo girdėti smūgiai, trenksmai. Staiga iš vieno kambario prieš juos iššoko gelsvaplaukė mergaitė paklaikusiomis akimis ir išvydusi šautuvą vaikino rankose šoko tiesiai už jų. Paskui ją dideliu trenksmu išvirto siaubingas padaras kruvinais nasrais, bjauriais ir aštriais nagais bei juodomis kaip anglis akimis. Karen sukliko ir šoko atatupsta, šviesiaplaukė mergina sustingusi vos laikėsi ant kojų už Nojaus. Jis riktelėjęs pradėjo šaudyti į padaro galvą. Jau po keturių kulkų jis tysojo negyvas. Būrelis sunkiai alsavo žvelgdamas į gyvūlį ir lyg baimindamasis, jog jis atsikels.

“A… A… Ačiū…”

Karen vėl prisislinko arčiau jų.

“Kas tai..? ”

“Nenumanau… Jis užpuolė mane… Nužudė tris vaikus mano kambaryje… Aš žinau kas jūs..! Tu Nojus, taip..? O tu Karen…”

“Tai mes. Ar dar yra gyvų? ”

‘Nežinau… Girdėjau riksmų ir toliau… Galbūt dar bent keli liko gyvi…”

“Tu… Vėja, taip? ”

“Mhm…”

Nojus krūptelėjo. Jis atsiminė, jog ši mergina buvo mirusiūjų saraše. Ji žuvo šią naktį. Jos lavoną rado sudarkytą prie kambario durų. Ar jis pakeitė likimą..?

“NOJAU. KVAILĮ. TU NEGALI TO PAKEISTI. TU NEPRIKLAUSAI ŠIAI VIETAI. TU TURI BŪTI MIRĘS. KODĖL TAU NEATIDARIUS SEIFO IR NESUŽINOJUS TIESOS? NOJAU. TU NEPRIKLAUSAI ŠIAI VIETAI. ”

“Užtilk!!! ” – vaikinas sukliko ir užsidengė ausis.

“Nojau! Kas tau? ” – Karen pripuolusi apkabino vaikiną.

“Turime dingi iš čia…”

“Taip. ” – greit atsigavęs tarstelėjo Nojus ir pasisukęs pradėjo eiti į laukiamojo pusę.

Merginos pasileido iš paskos. Tik jos pajuto, jog atsakymas buvo skirtas ne joms. Vietomis buvo girdėti suaugusiūjų riksmai. Kai kur – vaikų. Tryjų vaikų būrelis sparčiai artėjo link laukiamojo pasirengę betkurią akimirką gintis. Karen jau laikė savo peilį, kūrį buvo paėmęs Nojus, ir sekė Vėjos įkandin, kuri ėjo tarp jų.

“Štai…”

Vėja priepuolė prie išėjimo durų.

“J-jos… Jos užsikirtusios! Ne! Nojau..? Jur tu eini? ”

Merginos stebėjo kaip vaikinas sparčiai nulėkė į direktoriaus kabinetą. Įdėjęs šautuvą į dėklą jis atidarė jaupraviro seifo dureles, ir pamatė laišką. Paėmė ir išlankstė. Ėmė skaityti.


„Sesele Alessa,
Nuoširdžiai atsiprašau už trugdymą,
Bet turiu blogą žinią.
Mes ištyrėme, kad berniukas,
Vardu Nojus, serga širdies vėžiu.
Tai lėtinė forma,
Mes nežinome, kada ji progresuos.
Praneškite jam tai kuo švelniau.

Su pagarba,
Dr. Omenas. „


Nojaus akys išsiplėtė. Štai kas įvyko šią naktį! Jis sužinojo, jog serga. Jis nubėgo į rūsį, kad galėtų vienas išsiverkti. Jis verkė, kol neteko sąmonės. O kai atsibudo, jau buvo ligoninėje. Vaikino veidas perbalo, staiga jis išgirdo klyksmą.

“Nojau!!! ”

Jis greitai nuskuodė į laukiamajį ir pamatė ant žemės klūpančia Karen, o prieš ją dar vieną padarą, draskantį Vėjos kūną. Surikęs Nojus išsitraukė šautuvą ir vėl paleido keturias kulkas tiesiai padarui į galvą. Šoktelėjęs arčiau nustųmė jo lavoną į šalį ir sukniubo prie Vėjos.

“Vėja! Nemirk, prašau! ”

“Vėja! ”

Mergina nekvėpavo.

“Vėja!

Ji buvo negyva. Vaikino ašaros ėmė gristi jai ant veido, tolėliau taip pat išgirdo kūkčiojančią Karen.

“AŠ LAUKIU TAVĘS. ATEIK Į RŪSĮ. ”

Nojus atsistojo.

“Karen. Ačiū, kad buvai šalia. ”

“K-ką..? ”

“Dabar, tau metas mane palikti. Tau su manimi nebesaugu. ”

“Ką tu kalbi..? Palikti..? N-ne…”

Jis lėtai atsistojo, priėjo prie jos.

“Metas, Karen. ”

Grubiai pačiupo merginos ranką ir staigiu judesiu įstumė ją į direktoriaus kabinetą užtrenkdamas ir užrakindamas duris.

“Metas. ”

Metęs raktelį į kitą kambario pusę Nojus, nesiklausydamas Karen riksmų, apėjo merginos ir padaro lavonus, pasileido bėgti koridoriais link rūsio. Riksmai buvo nutilę, kaikur dar buvo girdėti padarų urzgimas. Vaikinas nusliuogė laiptais žemyn, ir nebesibaimindamas atvėrė rūsio duris. Įėjo.

“Tai… Tai tu! ”

“PAGALIAU VĖL SUSITIKOME, NOJAU. ”

…

*Aš Nojus. Aš nepriklausau šiai vietai. Aš turėčiau būti miręs. *

“Vėja… Draugai…”

*Neturėčiau čia būti. *

“Karen…”

*Mano gyvenimas baigiasi čia. *

“… gyvenk…”