balstantis tu ir medi balantis,
kurio tošį išsyk nulesdavo balandis,
ir čia pat rasdavos miesto romantika, kalvarijų brizas,
iš vienaskaitos į daugelį versdavos moterys,
netapusios niekieno motinomis.
Aš nesikreipiu į tave, tik dedu kabelius.
Čia spindėjo geležėlės,
kurios net nespėjo įšilti, o jau praėjo žiema,
ir šį negriežtą dabarties kirpimą
išgyvenau kaip butelį gilesniu dugnu
vyno skelto perpus su sultim,
kuomet pabaigoje beveik nebejusti ir nebematyti
kablio formos debesies;
pusė keturių jau nebereiškia tamsos
kaip ir tušti žuvų paviljonai ketvirtadieniais, kur šventas
yra įtikėjimas vandeniu ar upe nėrim,
nemunėliu, parduodamu kartu su žvynais
ir kitais paviršių stebuklais;
bandžiau išeiti pro vartus, pro pervartas,
pro vertimus ir grotas, kurios gal ir primena instrumentus, bet
atsiradau čia pat prie keturių beržų alėjos,
kur sako, dar prieš pat mane stovėjo daugiabučiai. Ir kambariuos žvilgėdavo parketas.