Mielasis bendraamži!
Atsimerk! Įkvėpk tyro gryno oro! Pajusk, kaip saulės spinduliai švelniai bučiuoja skruostus! Šauk debesis, liesk dangų! Šiais laikais vis mažiau laiko skiri džiaugsmo atradimui, šiais laikais Tau vis stinga tyro žvilgsnio į pasaulį, tikro supratimo. Šiais laikais užsisklendę esame prikaustyti prie naujųjų technologijų. Tarsi grandinėmis prirakinti socialiniuose tinklapiuose. Kompiuteris keičią pasivaikščiojimą po mišką, telefonas – debesų stebėjimą žydrame danguje, internetas – žvaigždžių skaičiavimą naktį su draugais. Tarsi užsidaręs tamsiame kambaryje, kur nieko nėra, atitrūksti nuo realybės, pasineri į kitą pasaulį. Netikrą pasaulį. Ir tikrasis pasaulis pradeda vis tolti. Ar Tu jauti tai? Pirmenybę vis dažniau teikiame kažkam kas netikra, pasauliui, kuris neturi jausmų, neturi minčių. O už nugaros pasilikęs tyras ir skaistus rytas vis mažiau matomas iš ten, kur esi Tu. Laikrodžio rodyklės nesustabdomu greičiu suka ratus, o Tu buku žvilgsniu težvelgi į netikrovę. Matai čia viską, ko Tau reikia. Ieškai sau nerišlių pasiteisinimų, nors giliai suvoki, jog tik beprasmiškai leidi savo laiką, savo akimirkas. Ar verta? Pagalvok, ar to reikia? Nesakau, kad nereikalinga. Nesakau, kad privaloma viską pamiršti ir palikti visas naująsias technologijas ramybėje. Pasaulis kinta, tobulėja ir jo nesustabdysi. Tereikia jausti ribą. Ribą tarp dviejų pasaulių. Rasti raktelį, kuriuo galima būtų atrakinti grandines, kaustančias prie socialinių tinklapių, kompiuterio. Reikia pažvelgti pro langą ir išmokti įžvelgti džiaugsmą. Džiaugsmą saulėje, džiaugsmą lietuje. Aš žinau, kad Tu dar gali! Reikia tik norėti. Reikia tik suprasti. Reikia suprasti, jog žydro dangaus, vasaros lietaus, sidabrinės rasos niekas Tau nepakeis. Reikia nusiimti užtamsintus akinius ir įžvelgti viską šviesesnėmis spalvomis! Su šiais akinias, su šiom grandinėm teesi tik netikras žmogus. Žmogus be vaizduotės, žmogus be tikėjimo, žmogus be idėjos. Tu neturi minčių. Tu negalvodamas stebi ekraną ir nereikšmingai spaudinėji mygtukus. Tai priklausomybė, žalingas įprotis. Tai ne gyvenimas – tai egzistavimas. Kreipiuosi į tave, mielasis bendraamži, ir prašau pamąstyti ką darai. Suvokti kas taip ar ne taip. Suprasti kas tikra, o kas ne. Klausytis vėjo maldos, matyti jūros spalvas. Tapti nepriklausomu žmogumi. Nepriklausoma asmenybe. Tikruoju savimi.