Rašyk
Eilės (74201)
Fantastika (2201)
Esė (1500)
Proza (10535)
Vaikams (2509)
Slam (49)
English (1133)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šis kūrinys buvo pateiktas konkursui. 


2005 m. narai iš Galvės ežero ištraukė dvi identiškas

analogų neturinčias akmenines galvas ir patalpino
Trakų istorijos muziejuje. Miestelio gyventojai
netruko apipinti jas legendomis, kurios vis dar sklando
iš lūpų į lūpas aludėse, kibininėse ir šiaip kavinėse...


Arnas, patrakęs Trakų bernas, nusviedė į šalį pageltusį rusvais dryžiais išvagotą tvarstį, kuris kaip žaltys nuvingiavo stiprėjančiuose pavasarinio vėjo sūkuriuose. Palankstęs kuo sveikiausius pirštus, bernas nusikvatojo. Kitoje rankoje šiugždėjo raudonais logotipais nuštampuotas popierius. Pro jį skverbėsi įkaitę riebalai, ir Arnas jautė, kaip maloniai šyla delnas.

Sugurgė pilvas. Lyg kažkas viduje būtų suspaudęs varlę. Nekirptais nagais bernas sudraskė popierių, vieną kibiną susigrūdo į kišenę, o kitą ėmė doroti. Ant kelnių, kaip ir pridera, švietė trys baltos juostelės ir jas sauganti puma.

Kibinai. Kibinai su aviena. Kibinai su triušiena ir kitokie. Atšilus jais prekiaujama tiesiog gatvėje, truputį sušvinkusiais ir blizgančiais kaip patiklių pardavėjų kaktos. Arnui tai visuomet reiškdavo tikrąją pavasario pradžią. Ypač kai už kibinus nevisai mokėdavo – buvo smulkus turgelio chuliganėlis. Kartais paįvairinimui apšvarindavo turistų vaikus. Tie maži kinai, japonai, o gal korėjiečiai verkdavo tiesiai į ežerą. Turgelyje bernas kartais girdėdavo kalbant apie jį, o gal apie kitą Arną. Tos kalbos sklido kažkur už suvokimo ribų.

Mokyklos bernas beveik nelankė. Tais retais kartais, kai vis dėlto apsireikšdavo, jam imdavo rodytis, kad mokytojos įžūliai virsta žąsimis ir gagena nepaliaudamos. Arnas žąsų kalbos nesuprato, todėl greitai susierzindavo. Vieniša motina pykdavo ir grasino jam konteineriais, jei nesimokys, todėl Arnas ir ją retai lankė.

Danguje telkėsi juosvi debesų tumulai, pro kuriuos saulė vulgariai kaišiojo kojas. Nuo kalvos pro didžiuosius medžius matėsi gerokai patvinęs Galvės ežeras, kai kuriose vietose jau laižantis medinių trobų pamatus.

Pro šalį prabindzeno bendraklasė karaimų mergaitė. Halina buvo vienintelė priežastis, kodėl jis kartais pasirodydavo mokykloje. Buvo girdėjęs, kad ji našlaitė. Tai keistai traukė ir žadino norą rūpintis. Išvydęs mergaitę, chuliganėlis visuomet pajusdavo kutulį saulės rezginyje. Vidinis balsas kuždėjo, kad reikia reikšti jausmus. Visa bėda, kad Arnas neišmanė, kaip tai padaryti.
– Ei, kur eini?! – prišoko, vis dar žiaumodamas paskutinį kibino kąsnį.
– Namo. Ką tik baigėsi pamokos, – kokia graži naminės giros spalvos veido oda. Arba Coca-Cola Zero.
– Ūūūūū, kaip nuobodu! Ar mokytoja vėl virto žąsimi?

Nekreipdama dėmesio, Halina šaltai paklausė:

– Kodėl tavęs nebuvo?
– Na, žinai... – sportbačio galu Arnas trynė bordiūrą. – Atsitiko tokia nelaimė...
– Kokia? – švelniai suplasdėjo karaimės blakstienos.
„Drugeliai“, – pagalvojo bernas, tęsdamas savo istoriją:

– Mano žiurkėnas Pūstelninkas... Prieš kelias dienas pabėgo iš narvo. Apverčiau visus namus, bet niekur neradau. Vakar vakare motina nusiuntė į mėsinę. Jau žadėjau prašyt faršo, kai pamačiau Pūstelninko uodegą pranykstant, – tu nepatikėsi, – malimo mašinoj! – suko melą žiurkėno šeimininkas, tada stipriai suspaudė likusį kibiną kišenėje ir... Klekšt, ištraukė tiesiai Halinai prieš akis. – Štai kas iš jo beliko!!!

Mergaitė išsigando ir šaižiai cypdama nubėgo. Muzika. Dar taip pora kartų ir ji bus jo.

Taip galima svajoti iki vakaro, bet akys užkliuvo už iškabos ant namo: „Parduotuvė MAGIJA“, ir pargriuvo. 

Arnas susidomėjo. Anksčiau niekada nebuvo jos matęs, nors po Trakus bastydavosi dienų dienas. „Atidaryta“, viliojo į vidų lentelė ant durų. Nusprendęs papokštauti, jis apkeitė puses, tačiau priešais ir vėl atsisuko tas pats žodis.

Vos peržengus slenkstį, į plaučius rangydamiesi prasiskverbė aštrūs smilkalų, žolelių, žibalo kvapai, ir bernas truputį apdujo. Ant violetinių sienų kabėjo masyvios lentynos, kurios lingavo nuo keisčiausių daiktų. Elegantiškas turgus. Čia buvo visko. Skirtingų dydžių skrybėlių ir įvairiaspalvių nosinaičių su įtaisytais mechanizmais ar slaptomis ertmėmis, apgaulingų kortų kaladžių, neva nematomų lazdelių ar be skausmo kūną perveriančių virbų, grandinių, kamuoliukų, žetonų, dėžių, kuriose velniasžin kas tūnojo... Kai kuriose lentynose netgi tupėjo prijaukinti balandžiai, klusniai laukdami, kol kas juos nusipirks ir panaudos triukams.

Aplinka buvo visai kitokia nei turgelis, kuriame chuliganėlis užaugo, bet tuo pat metu ir truputį pažįstama. Akys sukosi ratais, ir jis kaip iš karuselės žvilgtelėjo į aukštą vyrą dryžuotu chalatu, apjuostu odiniu diržu. Ant galvos – nukirsto kūgio formos kepurė. Vešlūs juodi ūsai ir pro juos klastingai išplaukusi šypsena smulkiais dantimis.

Dar truputį pasimarksčiusios, akys pagaliau sufokusavo vaizdą. Erelis atsikvošėjo. Ir vėl tapo patrakusiu – kodėl gi neapgavus paties apgavysčių meistro! Išbandymas maksimalus.

– Kuo galiu padėti? – kaip tik pasigirdo.
– Ar turi kišeninį DRN tyrimo aparatą?
– Jei kalbi apie DNR aparatą, tai šiuo metu dar nėra prekyboje, – truputį susiraukė pardavėjas. – Kitą savaitę gausiu naują siuntą. Gal norėtum įsigyti savaime užsirišančius batus?
– Ne, jau turiu. Nieko gero.
– O klouno kaukę? – iš už prekystalio išsitraukė guminę kaukę ir užsitempė ant veido. – Parsivežiau iš Amerikos.
– Nemėgstu klounų. Jūs įkyrūs.
– Koks tavo vardas?
– Arnas, o tavo? – vyro antakiai subangavo.
– Aš magas Hadži Seraja. Arnai, gal tave sudomintų degtukai vaiduokliai? Puikiai veikia su mergaitėmis.
„Magas... Nebent tas, kuris groja kasetes“, – mintyse pasišaipė Arnas ir tęsė žaidimą:
– Ne. Man reikia kažko tikrai ypatingo, jei DRN aparato neturi.

„Erelis mat atsirado! Mielai padaryčiau iš tavęs kibiną su arniena! “ – užsiplieskė vyras, bet tik klastingai atsakė:

– Ką gi, jei tu rimtai nusiteikęs, turiu kai ką kaip tik tokiai progai.

Klounas užlindo už širmos ir ėmė brazdėti. Bernui teko ilgokai palūkėti. Taip ilgai, kad net įsidėjo į kišenę vieną kortų kaladę.

Galiausiai pardavėjas grįžo su keistu įrenginiu rankose.

– Kas čia? – mokyklos nelankymas pirmąkart pakišo koją.
– Mini giljotina, – šyptelėjo klounas nuo ausies iki ausies. – Iš Prancūzijos. Su ja pats gali nukirsti sau galvą. Bent taip manys žiūrovai.
– Gal parodysi, kaip veikia? – metė iššūkį Arnas.

„Oi, kaip aš tau parodysiu“, – mąstė magas, grūsdamas savo klounišką galvą.

Kai galva buvo vietoje, Hadži Seraja vėl virto klounu. Klounu, kuriam ruošiamasi įvykdyti mirties bausmę. Giljotina nuzvimbė žemyn kaip vapsva, pasiryžusi žūtbūt įgelti. Arnas iššiepė savo smulkius dantis ir ėmė krizenti kaip hiena.

Bet kažkas buvo ne taip... Klouno galva iš tikrųjų žnegtelėjo ant prekystalio. Sodrūs kraujo lašai tykštelėjo, kaip tyčia, ant baltų marškinėlių. Arno rankos ir kojos nutirpo. Reketuoti siauraakius yra viena, o čia... Senis kuoktelėjęs. Nusižudė! Reikia nešdintis kuo greičiau!

Debesų tumulai grūdosi danguje ir stumdė vienas kitą, kovodami dėl vulgarių saulės kojų. Galvės ežero vanduo kunkuliavo iš pykčio, kad negali varžytis kartu. Bernas nusvirduliavo namų link, nors gerai net neatsiminė, kur jie yra – taip retai motina jį matydavo. Kurį laiką jokių kvailysčių. Bent jau kol viskas nurims.

Staiga už nugaros kažkas pasigirdo. Atsigręžus jo veidas persikreipė... Nuo kalvos gatve žemyn riedėjo kraupiai išsiviepusi klouno galva ir ritmiškai kartojo: „Galva žudys, galva žudys, galva žudys“.

Arnas kaip nuplikytas pasileido bėgti. Sportbačiai klapsėjo į asfaltą, širdis tabalavo kaip asilo kiaušai. Visa laimė, jis buvo geras bėgikas – treniravosi su įniršusiomis pardavėjomis ir apsaugos „Kvintencija“ darbuotojais.

Priešais pasirodė vis dar iš pamokų tipenanti karaimė mergaitė.

– Gelbėk, Halina, padėk!!! – sukriokė jis.
– Kas dabar? – šaltai paklausė mergaitė. – Kodėl tavo marškinėliai aptaškyti barščiais?
– Tai kraujas! Mane vejasi klouno galva!

Karaimės tai nesujaudino. Tegu tas Arnas nelaiko jos kvaila ir nebando apgauti du kartus per dieną.

Supratęs, kad galva nelauks, chuliganėlis nudundėjo tolyn. Į pravirą burną žliaugė prakaitas. Štai koks tas baimės skonis...

Tuo tarpu klouno galva įgavo pagreitį. Kad ir kaip Arnas gremžėsi asfaltu Galvės ežero link, ji vis artėjo. Vis labiau ir labiau. Atrodė, tik laiko klausimas, kol boulingo rutulys numuš įžūlų kėglį.

„Į vandenį, greičiau į vandenį! “ – šnopuodamas ragino save bėglys.

Trūko vos vieno žingsnio. Patrakusi galva partrenkė Arną visai šalia kranto.


***


Arnas atsipeikėjo.

Nosį draskė smarvė. Tamsu. Ilgainiui keletas plyšių išryškėjo, ir chuliganėlis savo ereliškomis akimis jau galėjo įžiūrėti kontūrus. Tačiau kur atsidūrė, atspėti nepajėgė. Rūsys? Pelėsiais ir kerpėm apaugęs žemai. Ar aukštai? Gal tai palėpė? Iš toli kartas nuo karto ataidėdavo prislopinti garsai. Patalpa buvo nukrauta medinėmis dėžėmis, sumestomis viena ant kitos be jokios tvarkos. Kai kur iki pat lubų, kai kur žemiau, o vietomis po vieną.

Bernas tyliai šmirinėjo aplink. Klausa paaštrėjo lyg pribėrus pipirų. Gal be reikalo jis prikūlė keletą draugelių, pavadinusių jo ausis atlėpusiomis? Gal reikėtų tuo didžiuotis...

Netoliese kažkas sujudėjo.

– Pūstelninkai! – suriko persigandęs Arnas. Rantyta uodega greitai nušliaužė už dėžės. Berno širdis vėl sutantalavo kaip... Na, patys žinot kas. Jis truputį atsikvėpė – viso labo tai tik žiurkė. 

– Ei! – kažkas tvirtai patapšnojo per nugarą. Berno smegenys apsikeitė vietomis su širdim. Arnas greitai atšoko ir sužiuro... Žmogysta buvo tokio paties ūgio kaip ir jis, labai panašaus sudėjimo ir... Po velnių, tai buvo Arnas! Visai tokios pačios ereliškos akys, smulkūs dantys, išskleistos ausys, tik anas dėvėjo kostiumines kelnes ir plaukai nebuvo nė pusės tiek nurėžti. Šios dvi detalės kaukolėj atsidūrusiai širdžiai leido padaryti išvadas, kad tai ne veidrodis. Dėl viso pikto chuliganėlis pačiupinėjo savo kelnes – juostelės buvo vietoje.

– Eik tu kiaulėms uodegas mazgoti! – nusikeikė bernas. Tiesa, truputį kitais žodžiais.

Jis ilgai dėbsojo, kol galiausiai patikėjo. Nebuvo priežasties netikėti. Nebent klouno galva tikrai smarkiai pervažiavo. Tuo tarpu dublikatas nėmaž neatrodė nustebęs ir laukė.

– Kas tu? – galiausiai įsidrąsino Arnas. Jokio atsakymo.
– Kto ty? – pabandė kitaip.
– Kim jesteš? – paskutinis bandymas.

– Žiūrėk tu man, koks poliglotas, – pagaliau prašneko antrininkas. – Net tris kalbas moki. Bravo. Aš Bari. Tavo brolis dvynys. Negi motina nepasakojo?
– Ne, – jo galvoje šmėstelėjo visi tie turgelyje nugirsti pokalbiai, kurių anksčiau nesuprato. 
– Turėjo pasakoti, kad mane pagrobė iš ligoninės. Pamišęs tėvas, kuris savo nuožiūra mus pasidalino. Nei daktarai, nei seselės nespėjo pastebėti. Visas miestelis kalbasi jums už nugarų. Bet dabar nesvarbu. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesidžiaugiu tave sutikęs. Daug kartų ketinau skambinti į „Atleisk“, bet vis nedrįsdavau. Ir vis dėlto jaučiau, kad susitikti neišvengiama.

Bari prislinko arčiau ir suėmė brolį per pečius. Chuliganėlis virptelėjo. Bet ar...

– Kuo užsiimi gyvenime? – viltingai paklausė.
– Dažniausiai laimiu visokias olimpiadas. Matematikos, fizikos, chemijos, lingvistikos, geografijos... Gal kada dalyvausiu ir olimpinėse žaidynėse. Sako, kad esu vunderkindas.
– O aš... Aš vienos gaujos lyderis, – bandė pasigirti Arnas. – Kur mes?
– Name, kuriame praleidžiu beveik visą laiką. Mane laiko uždarytą ir verčia mokytis.

Arno akys užkliuvo už skardos, gulinčios ant vienos iš dėžių. Apipelijęs ženklas? Bernas norėjo žinoti, todėl ėmė įnirtingai trinti skardą savo trijuoste klešne.

Po penketo minučių balsvame fone pradėjo ryškėti juodos raidės.

„Karakumų g. 8A“. Ne.

„Karakumų g. 34“. Ne!

„Karaimų g. 34“.

– Na va, dabar žinai adresą, – nusijuokė vuderkindas. – Čia galėjo prabėgti ir tavo vaikystė, jei mūsų tėvai būtų buvę normalesni. Tai tėvo namas. Mago Hadži Serajos. Mes rūsy.

Arnas puikiai žinojo, kad tokiu numeriu pažymėto namo Karaimų gatvėje nėra. Va taip tiesiog. Motina pasakojo, kad kadais, kai dar buvo jauna, namas stovėjo, bet paskui jį teko nugriauti. Galvės ežeras vis tvino kiekvienais metais ir pavojingai išėdė pamatus, todėl iškilo grėsmė, kad vieną dieną jie neatlaikys. O gal iš tikrųjų patvino tiek, kad namas susmego į ežerą kartu su visais viduje. Arnas prisiminė keistą parduotuvę, kuri neseniai buvo išdygusi iš po žemių. Netikėti nebuvo pagrindo.

Pro grindis ėmė sunktis vanduo. Iš pradžių nedrąsiai, paskui vis smarkiau ir smarkiau. Nejauki srovė apsėmė brolių kojas.

Bari užsiropštė ant vienos iš dėžių, iš kažkur išsitraukė sušvinkusio vyniotinio gabalą ir čepsėjo lyg niekur nieko. Rūsy pasklido lengvas dvokas ir papildė ankstesnių kvapų mišrainę.

– Vis tiek dar ilgai čia sėdėsim. Gal ir tu nori? – dvynys atkišo juostą. Arnas papurtė galvą, bet paskui persigalvojo, įsidėjo vyniotinį į burną, žiaugtelėjo, bet vis dėlto nurijo. Rūgštelė. Tuo tarpu brolis tęsė: – Hadžis uždaro mane čia, kai būna nejuokais įpykęs. Jei kažko prisidirbai, klius ir man, nes, pasak jo, nors ir labai stengėsi, mes vis tiek visada su tavim būsim vienas. Kodėl tavo marškinėliai kruvini? – parodė pirštu.
Arnas beveik nesiklausė. Vyniotinis rūgščiai svaigino ir priminė Haliną. Jeigu karaimė jį mylėtų, viskas būtų kitaip. Chuliganėlis pradėtų lankyti mokyklą ir net klausytųsi, ką gagena žąsys mokytojos.

Įsimylėjėlis kelis kartus atsidūsėjo, kaip atsidūsta traukinys, išvykstantis iš Vilniaus į Trakus, ir uždainavo, iš pradžių nedrąsiai, o paskui vis garsiau:

– Tu mano mergytė, tu mano mergytė... Aš tavo berniukas, aš tavo berniukas... Kas rytą tą pačią dainelę dainuosiu... Ir naktį ir dieną, viens kitą bu...

Tą akimirką šaltas vanduo palietė jo jautrią vietą. Kelnių pumai sušlapti nepatiko.

– Mes nuskęsim! – suriko bernas, ropšdamasis ant dėžės.
– Ar žinojai, kad anksčiau visa Trakų teritorija buvo po vandeniu? Vienas nesibaigiantis ežeras. Ir tik nuslūgus susidarė keletas ežerų. Dabar viskas grįžta į pradinę padėtį ir netrukus...
– Tylėk! – sušuko Arnas ir pridūrė truputį kitais žodžiais: – Man po koja!
– Tiesą sakant, visas pasaulis po truputį grimzta po vandeniu.
– Ar tylėsi?!
– Mokslininkai bando nuraminti, bet jūros lygis per metus pakyla maždaug trim centimetrais, o ne milimetr...

Bet Arnas neleido dvyniui pabaigti – puolė jį, įsikibo kaip varnalėša ir nusitempė kartu į purviną vandenį. Sugavęs vunderkindą už plaukų, ėmė daužyti tą protingą galvą į vieną iš dėžių, tada atsivėdėjęs trenkė alkūne ir dar šiek tiek pridėjo koja. Kad maža nepasirodytų.

Bari visai nesipriešino. Jis leidosi plakamas ir netgi kažkaip broliškai šypsojosi. Truputį suglumęs Arnas paleido savo auką. Tas lyg niekur nieko išsigręžė rūbus, nusivalė prakruvintą lūpą, vėl užsikorė ant dėžės ir ramiai paklausė: 

– Gal nori parūkyt? – ištraukė iš kelnių kišenės aplūžusią cigaretę ir degtukų pakelį, pabandė uždegti, bet sušlapę degtukai nerodė jokių gyvybės ženklų.

Arnas norėjo ko nors paklausti, bet jo galvoj varlinėjo per daug minčių.

Taip jie sėdėjo tylėdami. Potvynis kilo. Dvyniai vis pasilypėdavo ant aukštesnės dėžės, bet vanduo nesustabdomai vijosi ir juokėsi.

Kai maža Arno galva bilstelėjo į lubas, rūsio durys staiga prasivėrė ir raumeningos rankos ištraukė jį į dienos šviesą. Nors ir pažaliavo akyse, bernas vis tiek atpažino dryžuotą chalatą, apjuostą odiniu diržu, nukirsto kūgio formos kepurę, vešlius juodus ūsus. Tik šypsenos jau nebebuvo.

– Girdėjau, lindai prie Halinos! Ar tau ji patinka?! – be užuolankų užriko Hadži Seraja, pačiupęs sūnų už kaklo. Buvo galima suskaičiuoti trūkstamus dantis ir užuosti valerijono kvapą, sklindantį iš burnos. Arnas suprato, kad tėvas valdosi ir stengiasi būti kultūringas.
– T-t-taip, – prisipažino.
– Tu išpera, ar žinai, kad ji mano dukra iš antros santuokos?! – vėl tvokstelėjo į veidą valerijoniniai purslai.

Arnas nustėro. Šitaip prisidirbti... Ne veltui sako, kad vienos problemos per tą meilę. Dabar žinos ir jis. Jei tik išneš sveiką kailį. Be to, mažoje Arno galvoje rišosi kelios mintys. Jei tas vaikėzas rūsyje yra jo brolis dvynys, o dvynio tėvas yra jo tėvas ir yra Halinos tėvas, tai...

Nespėjus sudėlioti visko į vietas, tvirtos rankos vėl sugrūdo jį atgal į rūsį kaip į sriubos puodą netelpančią bulvę ir tvirtai užsklendė duris.

– Sveikas sugrįžęs, – pasveikino jį brolis. – Dabar viskas aišku. Turėjau suprasti, kai dainavai. Įsižiūrėjai mano sesę... Dabar abu dėl to kentėsim. Hadžis mus paskandins...

Pavasarinis potvynis nesismulkino. Tikriausiai atsiminė senus gerus Nojaus laikus – jei jau apsemi, reikia apsemti iki galo. Ežeras patvino taip, kaip niekad. O gal apvogti stori turistų vaikai siauromis akimis priverkė daugiau nei leidžia bet kokios normos?

Karaimų gatvės 34-as namas jau buvo beveik visas paniręs. Iš vandens kyšojo tik čerpinė galva. Rūsyje burbuliuojantiems dvyniams stigo oro. Arnui atrodė, kad plaučiuose jo liko tiek, kiek užtektų gal tik mažai skruzdei kvėptelėti. Kaip tik tą akimirką sutręšę pamatai nebeatlaikė, ir namas ėmė griūti.

Bari greitai pagriebė plevėsuojančią brolio ranką, kaip žuvis nuvingiavo pro plyšius ir galiausiai abu išniro. Gaudyti orą buvo taip malonu, kad jie net žagsėjo.

Iš paskos kunkuliuodamos išvirto kelios medinės dėžės. Dvyniai nerangiai susiropštė į vieną iš jų, tačiau dėžė nebuvo pakankamai stipri, kad išlaikytų tokį svorį. Pro plyšius sunkėsi vanduo, gelbėjimosi valtis pamažu grimzdo.

– Semk! – suriko vunderkindas. – Aš irkluosiu!

Balsas buvo toks įsakmus, kad Arnas nė negalvodamas pakluso ir įniko rieškučiomis semti vandenį iš valties.

Sekėsi nekaip. Jei jie abu būtų sėdėję vonioje, ko taip trūko vaikystėje, būtų ėjęsi kur kas lengviau. Pamatęs, kad nieko nebus, Arnas ėmė tiesiog gerti vandenį. O kas beliko? Jis nejautė skonio, bet nujautė, kad nekoks. Jo mintyse prabėgo visi tie kartai, kai pasislėpęs krūmuose su benamiais gerdavo odekoloną ir kitokį brudą. Tik tuomet jo stigdavo, o čia buvo per akis.

Kai vanduo nebetilpo skrandyje ir pradėjo tekėti atgal pro burną neįspūdingu kriokliu, Arnas suprato, kad jau nieko nebepadarys. Netoliese kapanojosi brolis. Gal tai ir svarbiausia?

Tai buvo paskutinis vaizdas, kurį matė turgelio chuliganėlis. Šaltis smelkėsi į kūnus. Dvynių kraujo ryšys virto vandens ryšiu, o Galvės ežeras pasisavino dar dvi paslaptis. Ir, žinoma, galvas.

2012-03-11 23:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 15 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-05-14 21:14
Žilis_
įdomus 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-05-06 19:54
Intriganto
Retai skaitau prozą, bet šįkart surizikavau. Ir visiškai nenusivyliau. Tikrai įdomus darbas. 4.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-04-04 22:04
01
01
Bravo, man labai patiko, skamba kaip nuotaikingas šių laikų padavimas. prikausto, jumorą mėgstu, privertė ir pasijuokti. Žavūs inkliuzyvai - ta pavardė "Hadži Seraja", to gyvunėlio vardas - "Pūstelnikas" - fain. Tekstas išbaigtas, nieko jam netrūksta, dinamiškas, nenuobodus.
Formos gražumo dėlei - nepaliktini tarpai tarp pastraipų)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-31 02:33
St Sebastianas


Žaviai absurdiškas. Be ne tiek žavus, kad gebėtų įtikinti, jog trys juostelės ant treningasų su puma vertos tikrai gero įvertinimo. Pripažinsiu, tikrai buvo akimirkų, kurios privertė nusišypsoti, tačiau negaliu teigti, jog tai yra autoriaus nuopelnas. Greičiau tai yra atsitiktinis gyvenimiškos komentatoriaus patirties susidūrimas su autoriaus fantazija. Atrodytų, kad visam tekstukui trūksta šlifavimo, kad tas linksmas balaganas virstų geru humoristiniu kūriniu. Pusė velnio (viršutinė pusė). 3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-29 01:32
Riva
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-29 00:30
Carpe Diem
4.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-29 00:18
Carpe Diem
Ironiškas manieringumas. Jei būtų pakankamai nušlifuotas, būtų vykęs daiktas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-25 12:49
A Puokas
Stipriai. Įtaigiai. Ironiškai. Techniką pašlifuot. 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-23 18:59
tictac_it
ne , perdaug bereikšmių (sakyčiau - infantilių) detalizacijų, kurios dėmesį tik atitraukia , tad iki galo persiskaitė kažkaip vangiai :)  , literatūriškai apysilpnis tekstas , nors iš siužeto gal ir įmanoma ką nors išspausti ... subjektyvaus skaitytojo  2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-23 02:06
Lengvai
aip galima svajoti iki vakaro, bet akys užkliuvo už iškabos ant namo: „Parduotuvė MAGIJA“, ir pargriuvo. - akys pargriuvo? kaip čia taip?
  įvairiaspalvių nosinaičių su įtaisytais mechanizmais ar slaptomis ertmėmis, - nosinaitės su mechanizmais? hmmmm;
Neįtikina pirmas berno susitikimas su Halina, tas "drugeliai", "muzika" skamba kaip svetimkūniai iš jo požiūrio taško.
Nepatiko vulgarios saulės kojos - bet čia subejektyviai.
širdis tabalavo kaip asilo kiaušai - šitas irgi man nepatiko.

Pati istorija patiko, tik štai raiška kiek šlubuoja.





Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-15 14:39
Gija_
Visai netyčia ėmiau lyginti šį darbą su Bulgakovo “Meistras ir Margarita”.  Tuoj pasakysiu kodėl:  abu vadinu absurdo proza. O tai, gerbiami ponai, velniškai įdomi literatūros skiltis! Regis, kas čia jau tokio: imi ir skiedi kuo vingriau. Oi, ne. Skiesti irgi reikia mokėti. Čia ir yra šio kūrinio privalumas.
Tapačiai įžiūriu ir silpnas vietas:  dryžiais, pumomis ir kt. pigiom puošmenom tikriausiai siekiama įsodinti herojų į stereotipinio gezo rolę. Ir tai, be abejonės, pavyksta, tačiau tą gezą buvo galima nuspalvinti ir be visokių etikečių, kurios tik nuvalkioja kūrinį iki bulvarinio skaitalo pažemių. Dar prisideda globalinis atšilimas ir išeina nebloga parodija – perskaičius  išalkstama beveik iškart, kaip  pakramčius kokio sintetinio pusfabrikačio. Suprantat? Kas man patinka Bulgakovo romane, kad tas absurdas lyg įrankis, išrengiantis tiesą: tą, kurią bijom aptarti garsiai arba nenorim net matyti -  po  grubaus absurdo sluoksniu slapstosi tikriausia išmintis. Pas Jus gi, atrodo, absurdas dėl absurdo. Čia, žinoma,  jau mano subjektyvūs pastebėjimai, kurie gal absoliučiai niekiniai, bet o gal pravers atkreipiant dėmesį  į tai, ko pats kartais tiesiog neapsvarstai: jei tas absurdas šiame darbe būtų kiek „pa‘pimp‘intas“,  kūrinys, mano galva, jau galėtų konkuruoti  su profesionalų lyga.
;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-15 12:49
Svoloč
Che che che, kaip išradingai pažiūrėta į atradimą. Aišku, tema čia ne prie ko, bet kūrinys geras visais atžvilgiais. 5(penketas).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-15 00:21
Laukinė Obelis
Kaip visada, sužavėjo autoriaus gebėjimas pasakoti. Daug perliukų radau. Būtent su tuo ir asocijuoju šį autorių. Tik lyriškumo šį kartą nėra. Gal jo ir nenorėta, bet, mano galva, tai būtų čia padėję. Dabar gi jo vietą užėmė parodija, ironija, humoras. Kai tai susilieja su mistika, gaunasi šiokia tokia mišrainė, bent jau man. Norėtųsi legendoms būdingos poetikos, arba priešingai - reikėtų pasirinkti. Bernas, klasiokė, pardavėjas, dvynys... Na galiausiai viskas lyg ir susiveda į vieną, bet šiek tiek per silpnai, padrikai, man pritrūksta ryškesnė linijos.
4.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-14 21:11
Juodvarnė







Būtų galima sakyti, kad kai kur trūksta logikos, tikroviškumo, sklandumo bet tikriausiai čia to ieškoti nereikia.

Šį kūrinį perskaičiau kaip įvairialypę parodiją ir formos, ir turinio požiūriu: atrodo, kad parodijuojamas ir primityvus ir į realistiškumą tik pretenduojantis realizmas, ir banali sapno logika, nuvalkioti siaubo, fantastikos, mokslinės lit. elementai, primityvus, ypač riboto intelekto skaitytojui „sukramtytas“ kalbėjimas. Taip pat įdomiai pasišaipoma ir iš supaprastintos dualizmo teorijos (dvyniai), panikos dėl kiniečių daugėjimo ir globalinio atšilimo (beje, ypač prajuokino šių dviejų „problemų“ tarpusavio ryšio interpretacija).  Galų gale šis gana maloniai pro akis praslystantis (dėl įtempto veiksmo, dialogų gausos, humoro elementų), nepretenzingas marmalas – ir visų tokių marmalų su daugybe dialogų, „suveltu“ kalbėjimu bei siužetu parodija. Jei gerai supratau.

4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-12 11:26
Mylista sutinka su viskuo
Šita istorija - tai toks pat Arno pachuliganavimas. Nieko rimto.  Besiritančios galvos, rūsiai, kuriuos skęstama primena kompiuterinius žaidimus.

Įkyriai kartojasi žodis "chuliganėlis". Kokioje pasakų šalyje aludėse ir kibininėse pasakojamos legendos? IR kokioje dar keistesnėje šalyje žmonės žino, kad štai, tokioje ir tokioje gatvėje 34 namo nebėra, nes jo pamatus paplovė. O kaip su 39tu namu asiūklių gatvėje? Ar apie jį niekas nepasakoja legendų kavinėse?

Bna, bet tai smulkmenos. Nepavykusių smulkmenų yra nemažai, bet, bendrai paėmus, tekstas lengvai išlaiko skaitytojo dėmesį; nėra jausmo, kad skaitai kažką pakartotą ir nuvalkiotą. Tekstas teikia skaitytojui pramogą. Tai didelis privalumas.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą