Ten, kur miglose supasi paukščiai

Šis kūrinys buvo pateiktas konkursui. 

Vieną miglotą rytą, o rytai toli rytuose dažnai būna migloti, vieno miesto pakrašty, pietiniam Furong kelyje, iš antrosios trisdešimt ketvirtojo namo laiptinės išbėgo mergina. Greitai šokuodama šalikele, kad nepatektų į balas, nė nepastebėjo, kaip iš pirmosios laiptinės lėtai išėjo vaikinas. Tad nė vienas iš aplink ant didelių medžių besisupusių paukščių nenustebo, kai mergina, šokdama per dar vieną balą, atsitrenkė į visiškai to nesitikintį vaikiną ir dar po kelių akimirkų jie abu turėjo griūti ant šlapio šaligatvio. Bet vaikinas stipriai apkabino merginą ir tą miglotą rytą, užuot griuvę į artimiausią balą ir atsiprašę vienas kito, jie prasisuko valso žingsneliu tarp telkšančių pilko dangaus atspindžių ir sustojo nuo netikėtumo, kokius gylius išvydo vienas kito akyse. Pamiršę net mirksėti stovėjo stipriai prigludę vienas prie kito ir visa tai būtų pasibaigę bučiniu, jei kažkas nebūtų pabaidęs kiek nustebusių dėl tokios netikėtos susidūrimo baigties paukščių, ir jie, klykaudami, nebūtų pakilę dideliu būriu nuo senų medžių ir išsinešę visą to ryto miglą, netikėtai apgaubusią ir paslėpusią nuo likusio pasaulio dvi sielas.
- Atsiprašau, - sukuždėjo mergina angliškai.
- Nieko tokio, - atsakė vaikinas savo gimtąja kalba.
- Na, juk svarbiausia, kad viskas gerai pasibaigė, - šyptelėjo mergina palengva atsitraukdama nuo vaikino.
- Svarbu, kad viskas baigėsi laimingai, - atsakė jis kiniškai.
Dar keli nejaukūs šypsniai ir ji nubėgo, o jis palengva nusekė jos pėdsakais, vis dar jausdamas iškvėptą šilumą ant savo lūpų.
Vakare, neskubėdama, ji ėjo namo ir atidžiai stebėjo trisdešimt ketvirtojo namo pirmosios laiptinės langus, kuriuose matėsi žmonių siluetai, apšviesti vakarinių lempų, ir šiluma užliejo jos kūną, prisiminus.

Naują rytą mieguisti paukščiai vėl suposi žalių lapų apsupty, o jis stovėjo prie antrosios laiptinės, laukdamas jos. Balų nebuvo tiek daug ir vaikinas įtarė, kad valso šįryt nebus, bet valso ir nereikėjo, jam reikėjo mėlynų akių skaidrios gelmės. Ji nedrąsiai išėjo į miglų apsuptą trisdešimt ketvirtojo namo kiemą ir, pamačiusi jį,  greitai nuleido akis, tyliai sau priekaištaudama, kas per paikumas. Vaikinas nusišypsojo ir žengė artyn, ištiesęs ranką, pajuto šiltą delną savajame ir tylėdami jie ėjo šlapiu šaligatviu, o paukščiai tykiai suposi tarp miglotos žalumos dideliuose medžiuose, supančiuose trisdešimt ketvirtą namą.
Tą naktį namas alsavo kažkuo nauju ir nepatirtu: jis alsavo dviejų sielų sąjunga, tokia netikėta ir tokia keista joms pačioms, kad ši nustelbė visas šeimos vakarienes, visus draugų susibūrimus ir visus vaikų nusiskundimus dėl išjungto per anskti televizoriaus.
Naujiems miglotiems rytams auštant, paukščiai pasitikdavo jį ir ją, einančius iš pirmos trisdešimt ketvirto namo laiptinės. Kartais jie tyliai kalbėdavo ir juokdavosi dėl nesusipratimų, kartais – tik tylėdavo, žengdami greta, kartais žengdavo atskirai ir nebūtinai rytais.

Bet juk ji buvo kilusi iš nedidelės šalies, užaugusi mažam kaime prie didelio miesto ir dalis jos sielos vis dar klajojo tarp eglių viršūnių. Tad kaskart stipresniam vėjui jas supurčius mergina nejučia atsidurdavo ten, kur pavasarį žydi plūkės, o rudeniop rudmėsės kelia savo rudas kepuraites tarp sugulusių ant žemės spyglių. O jis net nežinojo, kaip stipriai galima įsidurti eglės viršūne, klaidžiojant debesimis, ir kodėl saulėtekiai ten būna tokie raudoni. Ir, nepaisant tų, taip netikėtai atrastų gelmių, juos daug daugiau skyrė negu jungė. Rytais ji gerdavo kavą, o jis niekaip negalėdavo suprasti, kas tokio žavaus tame tamsiame ir karčiame gėrime. Dienomis ji stebėdavosi, kaip žmonės neuždusta nuo tokios jų gausos visur, o jam tai buvo įprasta ir sava. Vakarais jie įsižiūrėdavo vienas kitam į akis ir viskas būdavo gerai, kol naktį ji nubusdavo ir suprasdavo, kad danguje nėra nei žvaigdžių nei mėnulio ir čia visai nėra jos namai. Ir namas, ant kurio puikavosi du mėlyni skaičiai 3 ir 4 palengva pradėjo alsuoti jų nusiminimus ir liūdesį dėl neišsakytų minčių ir nepapasakotų istorijų.

Vieną saulėtą rytą, kokie kad būna nedideliam kaime prie didelio miesto mažoje šalyje, ji išėjo iš trisdešimt ketvirto namo, nes jai reikėjo eglių viršūnių ir plūkių, žydinčių jų paunksmėje. Grižęs namo, po naktinės pamainos saulės nutvieksta gatve, jis nerado jos ir šaltis įsikverbė į visas namo sienas, o langai pasidengė šerkšnu. Jis apėjo ištuštėjusį butą ir sustojo virtuvėj, kur šalia virdulio puikavosi neseniai praplėšta kavos pakuotė. Po kelių minučių po visą butą pasklido šviežios kavos aromatas, ir jis vis dar negalėjo suprasti, kas tokio žavaus tame karčiame ir tamsiame gėrime.

Niekas nežinojo, kad trisdešimt ketvirtas namas nebuvo paprastas namas pietiniame Furong kelyje, vieno Kinijos miesto pakraštyje. Jis ir ji kadaise susitiko namo šešėlyje ir kibirkštis įsiskverbė į sienas bei apsigyveno ten amžiams, leisdama jam alsuoti žmonių laimes, nusivylimus, viltis ir svajones.