Užupio angelai (gyvam skaitymui)

Veikiantys asmenys

Skulptorius studentas Rytas
Kaimynė Urtė – dvyliktokė
Urtės mama Jadzė
Ryto mama Rita
Ryto močiutė Adelė
TV žurnalistas
Ponas Romas
Ryto klasės draugė Raminta
Fokloro mylėtoja Patricija
Galerijos direktorė Nomeda
Užupietis Čekaitis
Užupietis Čiuklionis
Pliauškalių duetas
Policininkas


I paveikslas
Butas Užupyje. Kambaryje stovi kelios skulptūros, uždengtos medžiaga. Prie molberto sėdi susimąstęs Rytas, nervingai droždamas pieštukus. Ant sienų kabo kelios poros butoforinių, pagamintų greičiausiai iš papje-maše, sparnų. Netrukus Rytas pašoka ir šluotkočiu į grindis beldžia ritmą. Įsiklauso ar nėra atsako. Keliskart pakartojęs beldimą, nervingai piešia lape figūrą, suplėšo popierių, prisega naują prie molberto, vėl piešia. Netrukus vėl beldžia tą patį ritmą į grindis, bet jau ne šluotkočiu, o nuo lentynos paimtu figūriniu pagaliu, primenančiu birbynę.
Grįžta prie molberto. Netrukus pasigirsta skambutis į duris.
Rytas atidaro duris. Į kambarį įeina Urtė.

URTĖ: Aš juk sakiau, - kiaurai lubas matau tavo nuotaiką. Kai tu nervingas, aš nė negalvoju ateiti. Nusiraminai – štai aš ir čia.
RYTAS: Urte, tu mane pribaigsi savo telepatijomis. Vėluoji valandą. Aš juk nespėsiu baigti darbo iki peržiūros. Mane išmes iš akademijos.
URTĖ: Ir gerai. Viso pasaulio menininkai skursta. Įsidarbinsi kokiame nors banke – tavo mamytės ponulis tau padės, o kai aš baigsiu mokyklą, tu vesi mane, ir mes sukursime normalią lietuvišką šeimą su normaliu pragyvenimo šaltiniu.
RYTAS: Baik, maldauju... Nekenčiu tokių kalbų... Nenoriu nieko girdėti apie pinigus, banką, apie jokį ponulį... Ir apie vedybas... Atleisk, ne dabar... Būk gera, atsisėsk štai ten – kur apšvietimas... Sėsk. Pradėkim... Na, būk gerutė, Urtele...
URTĖ: Aš ką – lėlė? Tu pats užsiminei apie vedybas, kai mudu... (slapta nusišluosto ašarą, bet Rytas pastebi) Na, žinai...
RYTAS: Tik nereikia ašarų!.. Ne šiandien!.. (panosėj) Madona, padėk man!... (prieina, susikaupia) Urte, būsima mano žmona, klausyk manęs!.. Sėsk po lempa!..
URTĖ (pralinksmėja): Gerai, brangusis.
RYTAS: Nereikia tų brangiųjų, nereikia lia-lia... Tylėk. Tyla – gera byla. Pradėsime.
URTĖ (nedrąsiai): Tu man toks patinki... Valdingas... Tyliu tyliu... O pagalvės ant pilvo vėl reikės?
RYTAS: Vėliau... Dabar - veidas, rankos, krūtinė... Štai taip... Urtele, tu būsi mano šedevras. Nėščioji su aureole, Užupio šventoji, paniekinta, išvaryta iš rojaus už viso pasaulio nuodėmes...
URTĖ: Įsivaizduoju... Storapilvė merga su moline berete, aplipdyta tais tavo popieriniais sparnais.
RYTAS: Tavo liežuvis mane žudo... (sau) Madona, suteik man ramybės ir jėgų... (lekia prie molio, minko jį) Dabar tylėk, tylėk, tylėk... Nors minutę, nes mūzos praeis pro šalį...
(Tarpduryje pasirodo motina, ponas Romas ir panelė Nomeda)
MAMA: Ryteli... Kaip minėjau... Ponas Romas atsivedė naujosios galerijos direktorę panelę Nomedą.
RYTAS (žnegteli ant kėdės): Taip... Prisimenu... Labai malonu... Nors, mama...
MAMA (Nomedai): Mano sūnus Rytas. Perspektyvus, jaunas, dar studentas. Bet jau surengęs dvi autorines parodas... Romai, leisk padėsiu aplanką...
ROMAS (nenorom): Aaa... Neee... Na gerai...
NOMEDA: Wow, turbo, kiek darbų!.. Ar galiu pažiūrėti?.. (nori nuimti audeklą nuo vienos skulptūros)
RYTAS: Ne... Dar nebaigti. Atsiprašau.
PONAS ROMAS: Rytelis profesionaliai vertina savo darbus, ne veltui aš aukoju savo laiką ir pinigus.
MAMA: Mielasis... (prisišlieja prie Pono Romo peties, tačiau šis, metęs žvilgsnį į panelę Nomedą, greitu žingsniu nueina prie molberto) Ponas Romai, mes jums labai dėkingi.
NOMEDA (žiūri į molbertą): Wow, kokios linijos, koks charakteris, turbo...
PONAS ROMAS: Nomeda, aš į mėšlą pinigų nededu.
NOMEDA (krizena): Ką jūs, aš visiškai pasitikiu jūsų skoniu. O kam čia tiek sparnų?
MAMA: A, čia toks projektas ruošiamas Užupio griuvėsiuose, lyg angelų sąskrydis bus. Rytas gavo užsakymą. Suprantama – darbas ne už dyką.
RYTAS: Mama, aš iš jų nieko neimsiu.
PONAS ROMAS: Jei tu nevertinsi savo darbo, kiti taip pat jo nevertins (pamato Urtę)
URTĖ (lig šiol sėdėjo lyg sustingusi): Hmm... Urtė... Iš apačios... Tai yra kaimynė.
PONAS ROMAS (paima ją už smakro): O aš galvojau, kad čia tokia išvaizdi lėlė... Turbūt dar  mokinukė?
URTĖ (pliaukšteli per jo ranką): Na na, dėdule... Jau abiturientė.
NOMEDA: Čia dabar kas?
MAMA: Urte, mačiau tavo motiną prie parduotuvės.
URTĖ (neramiai): Vieną?
MAMA: Jei paskubėsi, gal parsivesi.
URTĖ: Rytai, aš turiu bėgti... Supranti...
RYTAS: Suprantu, vis tiek jau šiandien nieko nebus.
NOMEDA: Gal mes trukdome menininkui?
MAMA: Mano Rytelis toks originalas... Jis būna grubus, nepykite, verčiau aš jus palydėsiu, ateikite... Kada bus baigti tavo darbai, Ryteli?
RYTAS: Nežinau, palikite savo telefoną.
NOMEDA (paduoda savo vizitinę kortelę) Labai malonu susipažinti, lauksiu skambučio, wow, jūs toks fainas... Manau, mes su jumis sutarsime dėl darbų eksponavimo.
PONAS ROMAS (mamai): Tai iki, Rita.
MAMA (suglumusi): Tu neliksi? Aš paruošiau mums...
PONAS ROMAS: Mes turime aptarti vieną reikaliuką su panele Nomeda. Biznis nelaukia.
MAMA (nuliūdusi): Ateik vėliau, mes turime pasikalbėti...
PONAS ROMAS: Paskambinsiu, kai grįšiu iš komandiruotės.
MAMA: Tu išvyksti?
PONAS ROMAS: Banko reikalai, suprask.
MAMA: Bandau (dėbteli į Nomedą).
Ponas Romas ir Nomeda išeina.
MAMA: Ryteli...
RYTAS: Mama, kam jis tau?
MAMA: Ačiū, kad kultūringai elgeisi... Juk mes nuo jo priklausom.
RYTAS: Kuo jis tave pavergė? Pinigais? Brangiu švarku? Brangiais apatiniais?
MAMA: Kiaulė... Nedėkingas niekšelis. Kaip ir tavo tėvas.
RYTAS: Prašau nepradėti.
MAMA: Gali būti taip, kad mes greitai iš čia išsikraustysime.
RYTAS: Kur?
MAMA: Į prašmatnų namą.
RYTAS: Ar tik ne į pono Romo sodą?
MAMA: Kvaily, jo sodo namas dešimt kartų vertesnis už šią landynę. Tu nesupranti. O be to ten šeši kambariai!..
RYTAS: Aš liksiu čia.
MAMA: Tu priklausai nuo manęs ir deja nuo pono Romo! Kas tu toks be mūsų?
RYTAS: Kas yra tas „mūsų“? Tu ir ponas storžievis Romas? O kur aš, močiutė, kurgi MŪSŲ šeima?
MAMA: Močiutė kvaila kaip ir tu. Bet ir ji neturės kur dingti.
RYTAS: Kaip? Kodėl?
MAMA: Ponas Romas viską tvarko. Mes po truputį galime pradėti pakuotis.
RYTAS: Ne... Ne!.. Mama, tu išprotėjai. Tu gi jo gerai nepažįsti.
MAMA: Nutilk. Pažįstu geriau nei tu manai. Visapusiškai pažįstu (greitu žingsniu eina link durų). Nepamiršk, - tu priklausai nuo mūsų!
Mama išeina. Rytas kurį laiką sėdi nejudėdamas, po to atsistoja ir ima nervingai minkyti molį

II paveikslas
Apleisto Užupio namo kiemas. TV žurnalistas, Raminta ir Patricija apžiūrinėja erdvę. Netoliese į namo sieną atsirėmusi sėdi girta Jadzė, šalia jos - maišas su tuščiais buteliais ir svirduliuojantys užupiečiai Čekaitis ir Čiuklionis.

TV Žurn.: Pasirodymas vyks čia. Mano operatorius filmuos iš Rytų pusės, nes saulė bus Vakaruose. (tyliai) Tikiuosi, bomžai tą dieną čia nešliaužios...
RAMINTA: Čia ne bomžai... Čia užupiečiai Čekaitis ir Čiuklionis. Jie vietiniai.
TV Žurn.: Užupiečiai... Na gerai... Pakyla angelų chorui stovės centre.
RAMINTA: Aš pantomima domiuosi nuo vaikystės, bet dabar bijau... Gal tegul nefilmuoja manęs...
TV Žurn.: Atsiprašau, jūs – veiksmo centras, įkūnijantis Užupio angelų idėją. Kaipgi nefilmuoti? Man rekomendavo jus mūsų rėmėjas.
RAMINTA: Kai tik apie tai pagalvoju, mane purto...
TV Žurn.: Tai nereikėjo sutikti dalyvauti, bet dabar vėlu, kito mimo savanorio jau nerasim, atsipeikėkit! Juk ir užupietė esate... Čia jūs sava... Išgersite valerijonų arbatos ir bus ok. Tema baigta.
PATRICIJA: Raminta, jūs be reikalo kuklinatės. Aš mačiau jūsų pasirodymą „Mažajame Prince“. Nuostabiai judėjote.
RAMINTA: Ačiū. Nekaip jaučiuosi, atsiprašau. Man nedrąsu vaidinti kieme, kai prisirinks daugybė žmonių – užsienio turistų, studentų... Buvusių draugų...
TV Žurn.: Kad tik nelytų.
PATRICIJA: Atsiprašau, mūsų folkloro ansambliui trūksta birbynės. Na, tam angelui iš krašto.
TV Žurn.: Kaip, juk jūs žadėjote ir skudučius, ir barškalus, ir birbynę... Raskite kitą! Tema baigta
(nueina).
PATRICIJA (Ramintai): Visi birbynininkai pakviesti į Stokholme vykstantį Pabaltijo šalių muzikos festivalį. Aš jau netekau vilties ką nors rasti... (pažiūri į girtuoklius) Šitie taigi nepagros...
RAMINTA: Mano vienas klasiokas grodavo birbyne, gal jis sutiktų...
PATRICIJA: Tikrai? O ką jis dabar veikia?
RAMINTA: Studijuoja skulptūrą. Nežinau, ar beturi tą birbynę. Bet jis gyvena čia pat Užupyje. Toks Rytas.
TV žurn. (prieina): Skulptorius Rytas? Toks keistuolis studentas?
RAMINTA: O jūs jį pažįstate?
TV žurn.: Taigi jis daro sparnus mūsų projektui. Rėmėjas parekomendavo. Beje, netrukus jis turėtų čia ateiti.
Pasirodo Urtė. Ji greitai prieina prie moters su buteliais, bando ją pakelti ir išsivesti, bet toji priešinasi.
URTĖ: Mama, atsistok, kelkis pati... Aš neturiu tiek jėgų...
JADZĖ (bando dainuoti): Anoj pusėj Krekenavos, oj!
                                    Gimė kūdikis ružavas, oj-oj-oj!
                                    Trijų dienų lip ant sienų, oj...
                                    Po savaitės ant mergaitės, oj-oj-oj...
URTĖ: Mama, čia žmonės, nerėk, eime namo.
JADZĖ: Pati nerėk. O kur tavo bernas, a?
URTĖ: Tsss, mama, žmonės žiūri, eime namo...
Pasirodo Rytas. Jis neša sparnų porą.
TV žurn.: O, štai ir jis. Koks punktualumas! Pagirtina, Rytai. Susipažinkite – Patricija, Raminta.
RYTAS: Raminta?! Ką tu čia veiki? Galvojau, kad esi toli...
RAMINTA: Jau pusmetis kaip grįžau... O prisimeni, sakiau, kad kada nors viename katile virsime?
RYTAS: Tu irgi prie projekto?
RAMINTA: Žinai gi, nuo savo hobi nepabėgau – pantomima.
RYTAS: Tai gal... Tu būsi tas pagrindinis angelas?
RAMINTA (delsia atsakyti): Tai kad...
TV žurn.: Taip taip, ji – pagrindinė. Kaip malonu, kad vienminčiai susirinko kartu.
Rytas pastebi Urtę ir jos motiną, bet neskuba prieiti
PATRICIJA: O aš vadovauju folkloro grupei. Na tiek tos grupės – du savanoriai pliauškaliai.
TV Žurnalistas: Taip ir sakykite- Pliauškalių duetas.
PATRICIJA: Na taip... Duetas.
RYTAS (nusisuka nuo Urtės): A, tai čia tie garseliai - triukšmeliai angelų balsų įgarsinimui?
PATRICIJA: Taip, ir žinote, mes be jūsų neapseisime ir šioje srityje.
RYTAS: Nesupratau...
RAMINTA: Aš užsiminiau, kad tu grodavai birbyne, o kaip tik birbynininko trūksta iki pilno sąstato. Pats Dievas čia tave atnešė.
RYTAS: Gal Dievas, gal velnias... Būčiau neatėjęs, nes turėjau daug darbo (pasisuka į Urtę, jų žvilgsniai susitinka, tuo tarpu Urtė stipriai suima motiną už pažastų, kilsteli, bet pati rikteli ir pargriūna)
TV žurn .: Ko čia tos valkatos kriokia?
RYTAS: Aš atsiprašau jūsų... (pribėga prie Urtės) Kas tau?... Kas nutiko? (žurnalistui) Aš tuoj, tik padėsiu mergaitei...
URTĖ (pasibaisėjusi): Mergaitei?... Ką, apsimeti, kad nepažįsti? Prieš valandą sakei, kad aš tavo būsima...
RYTAS: Urte, Urte, Nepyk... prie svetimų žmonių negi čia viską pasakosi.. Kas tau? Bloga?
URTĖ: Nežinau... galva svaigsta.. Sunki mamelė... Padėk...
(Jadzė atsistoja)
RYTAS (tyliai): Ponia Jadvyga, eikit namo... Čekaiti... Čiuklioni... Eikit jūs iš čia... Matot gi, kad čia darbas...
ČEKAITIS: Ir mes čia dirbam. Čiuklioni, ko linguoji? Sukūrei eilėraščių ciklą?
ČIUKLIONIS: Mhmhm... Lingu lingu. Sukūriau.
RYTAS: Gerai, eitumėt jūs namo...
JADZĖ: Urte, marš namo, nekalbėk su bernais pašlemėkais... Pirmyn, Čekaiti, Čiuklioni, paskui mane... (kreiva linija žengia iš kiemo)
RYTAS: Urte, ar pareisit judvi?
URTĖ: Laisvas. Pareisiu ir be tavęs.
RYTAS: Na, gerai, aš užeisiu.
URTĖ: Pabelsiu... Norėjai pasakyti...
RYTAS: Pabelsiu... Nepyk, aš dabar užsiėmęs – dirbu... Atia...
(Urtė nueina paskui Jadzę)
PATRICIJA: Jūs pažįstami?
RYTAS: Užupy visi pažįstami. Apie ką mes kalbėjome?
RAMINTA: Birbynė... Tu ją turi?
RYTAS: Turiu, tik jos paskirtis pasikeitusi.
PATRICIJA: Įdomu...
RYTAS: Aš ja groju šaukinius – Morzės abėcėlę, kai noriu ką nors prisišaukti.
PATRICIJA: Jūs - mistikas?
RYTAS: Ne, praktikas.
TV žurn.: Okei, vaikučiai. Matuojam sparnus (deda ant Ramintos pečių). Na štai, pajudėkime... Neblogai... Tik nenatūraliai atrodo... Kad taip vieną tikrą personažą priviliojus... Mmm... Rytai, jūs čia visus žinote, pakalbinkite ką nors iš užupiečių pabūt angelais. Gal kas sutiktų dalyvauti?
PATRICIJA: Pavyzdžiui ta mergšė - už butelį.
RYTAS: Ji negeria.
RAMINTA: Tu ją pažįsti.
RYTAS: Šiek tiek. Kaimynė.
PATRICIJA: Vargšas.
TV žurn.: Manau, kad ji galėtų būti choro pusėje ir užsidėjusi sparnus trumpai pakalbėti užupiečių vardu.
PATRICIJA: Pro girtas ašaras.
RYTAS: Aš sakiau, kad ji negeria.
TV žurn.: Geria negeria, ne tai svarbu. Jei natūraliai apsiverktų – būtų visai priimtinas sprendimas.
RYTAS: Abejoju.
TV žurn: Scenarijaus nekoreguokite. Jei galite, padėkite ir aš jums suorganizuosiu honorarą...
RYTAS: Pabandysiu ir be honoraro.
TV žurn.: Sutarta. Tema baigta. Iki pasimatymo, aš turiu vykti į televiziją. Iki.
(TV žurnalistas išeina)
PATRICIJA: O mes gal į kavinę užsuktume?
RYTAS: Aš labai užsiėmęs... Ruošiuosi peržiūrai. Gal kitą kartą.
PATRICIJA (mirkteli Ramintai): Gerai... O kaip dėl birbynės? Jeigu ji dar nors kiek birbia, gal galėtumėte pūstelti bendram labui?
RYTAS: Gal ir galėčiau, jeigu nesudėtinga partija.
PATRICIJA: Ne, visai paprastutė. Tik kas ketvirtą taktą paimprovizuotumėte angelų sparnų įgarsinimui. OK?
RYTAS: OK.
PATRICIJA: Puikumėlis, labai ačiū, neliksiu skoloj. Na, tai aš einu?.. (Rytas ir Raminta linkteli)
Patricija išeina
RAMINTA: Tu pasikeitei...
RYTAS: Ir tu.
RAMINTA: Kur dabar? Namo?
RYTAS: Užeikim pas mane, jei nori, išgersim arbatos.
RAMINTA: Sakei, kad neturi laiko.
RYTAS: Tau rasiu.
RAMINTA (šiek tiek pašaipiai): O, ačiū... Gerai, užeikim.

III paveikslas
Ryto kambarys. Linksma senučiukė švilpiniuodama melodiją rūko, atidariusi Romo aplanką skaito popierių. Susirūpina, įsideda tą popierių į savo prijuostės kišenę, užverčia aplanką. Dėlioja kortas ant stalelio po Ryto šviestuvu. Įeina Rytas ir Raminta. Močiutė slepia cigaretę.
RYTAS: Močiute, tu vėl rūkei?
MOČIUTĖ: Ne.
RYTAS: Meluoji. Aš užuodžiu cigarečių kvapą.
MOČIUTĖ: Tai kad niekas man jų nenuperka. Jos turbūt dvidešimt Litų kainuoja.
RYTAS: Tiek nekainuoja, bet neverta dėl to brudo leisti savo sumautos pensijos.
MOČIUTĖ: Aš neleidžiu. Tik kartais paduodu Jadzei, kad parneštų.
RYTAS: Urtės mamai duodi pinigus? Močiute... Jau geriau aš pats tau jų nupirksiu.
MOČIUTĖ: Tai mano Rytukas (prišoka, pabučiuoja Rytą į kaktą) aukselis, jau nebars savo močiutės už rūkymą.
RYTAS: Gausi po pietų vieną ir po vakarienės kitą.
MOČIUTĖ: Gerai gerai, tik pasakysi, kur jas laikai. Kad aš pasaugočiau nuo vagių.
RAMINTA: Čia būna vagių?
MOČIUTĖ: O kaipgi, mergele, kasdien ateina.
RYTAS (Ramintai): Močiutei sklerozė. Ji viską painioja. Neprisimena žmonių. Tik mane ir cigaretes bet kur atras ir pažins.
MOČIUTĖ (Ramintai): Tai tu Jadzės dukra?
RYTAS: Ne, močiute, čia mano klasės draugė Raminta. Ji vaidins Užupio projekte angelą.
MOČIUTĖ: Angelą vaidins... Tikrų nebėra, vaidinti tenka... Rytuti, tu – mano angelas. Sakyk, ar čia tikrai ne Jadzės dukra?
RYTAS: Ne, Jadzės dukra Urtė, ji mūsų kaimynė iš apatinio buto. Tu ją matei daug kartų. Čia – Raminta. Kam klausi, visvien nieko neprisimeni.
MOČIUTĖ: Viską prisimenu. Kortos man rodo, kad tave saugo angelas sargas. Tik nežinau, katras... (nusižiovauja).
RYTAS: Eik pasnausti, močiute... Mes su Raminta seniai nesimatėm... Netrukdyk mums.
MOČIUTĖ (susirenka kortas, pasiima ir Romo aplanką, atverčia jį, viską peržiūri, uždaro aplanką ir padeda jį po staliuku): Šilta čia po ta lempa.. Sėkmės, mergele, bet tu ne tas angelas...
Močiutė išeina
RAMINTA: Ką ji pasakė?
RYTAS: Neimk į galvą. Sena, neprimato,  nieko nebesupranta. Sakyk geriau ką veiki, kuo kvėpuoji?
RAMINTA: Oj, Rytai, plaukiu pasroviui kaip lapas.
RYTAS: Jaučiu depresišką gaidelę tavo balse... Ar neištekėjai?..
RAMINTA: Ne... Nors vieniša nesu...
RYTAS: Turi draugą?
RAMINTA: Oho, ir dar kokį, numirtum vietoje, pamatęs. Naujas BMW... Bosas!
RYTAS: BMW – ne rodiklis, turint minty tavo nuotaiką. Klok tiesą, mes visad buvome atviri.
RAMINTA: Žinai, mes kultūros mokykloje gavome neblogus pantomimos pradmenis. Sykį pasirodžiau su mimais spektaklyje sekmadieninėje vieno restorano programoje vaikams. To restorano savininkas atvirai man rodė savo simpatijas. Na ir prasidėjo... Skambučiai, pasimatymai, po to... Po to sužinojau, kad jis vedęs. O be to turi dar ir krūvą meilužių. O aš įklimpau. Jis... Ai, nenoriu aš tau užkrauti savo bėdų...
RYTAS: Štai arbata. Atsipalaiduok.
RAMINTA: Aš nebegaliu paprastai atsipalaiduoti...
RYTAS: Tai gal tu...
RAMINTA (kažką traukia iš rankinės ir dedasi į burną): Nesvarbu.
RYTAS: Tu ką... Nuodijiesi tuo šlamštu?
RAMINTA (sėdi užsimerkusi): Nemokyk manęs gyventi. Pakankamai Emiratuose primokė. Tuoj būsiu vėl linksma.
RYTAS: Taip, Raminta išprotėjo. Kaip ir visas pasaulis. Klausyk, kas tas niekšas, kuris tave pavertė tokia...
RAMINTA:... tokia mazgote?
RYTAS (apkabina ją) Raminta, mieloji, tu gerai atrodai. Manau, kad tikrai gali išsivaduoti nuo...
RAMINTA: Aš per silpna ką nors keisti. Aš jau nebegaliu už save garantuoti. Prisižadėjau suvaidinti tą angelą, o nežinau ar galėsiu, nes pati sau nebepriklausau.
RYTAS: Tave valdo tas šlamštas.
RAMINTA (ūmai puola Rytui ant kaklo): Rytai, gelbėk mane... Tu mane visada suprasdavai...
RYTAS (bando išsisukti): Raminta, kas tau... Nurimk...
RAMINTA: O tu – vienišas? Sakyk, ar tu gali man padėti? Gali būti su manimi?
RYTAS: Na, aš turiu merginą. Tu ją matei. Kieme. Tai Urtė. Kaimynė iš apačios.
RAMINTA (ima isteriškai juoktis): Cha cha cha... Tai tu užsigrūdinęs. Jei su tokia draugauji, suprasi ir mane.
RYTAS: Jos motina alkoholikė. Bet ji visai ne tokia.
RAMINTA: Ne tokia?.. Kaimynė iš apačios... (ima trypti kojomis)
Iš apačios pasigirsta sutartinis beldimas
RAMINTA: Girdi? Atsišaukė... (ji vėl trepteli, iš apačios vėl pasigirsta beldimas)
RYTAS: Raminta, mes taip susikalbame su Urte. Aš beldžiu ir ji atsako. Arba ateina. Mes turime keletą savo šaukinių, net mokame Morzės abėcėlę.
RAMINTA (dairosi, kažko karštligiškai ieško, randa birbynę, ją apžiūri): Nudaužyta... Šaukiniams... Buvo birbynė, dabar -  šaukynė. Ei, ateikit visi čia! Aš turiu stebuklingą birbynę (beldžia ja į grindis ritmą), aš susikalbu su sienomis, aš galiu išpildyti visus jūsų norus!
RYTAS: Raminta, nurimk…Kas tau pasidarė? Kokį mėšlą tu prarijai, kad taip nusišneki?
RAMINTA (šėlsta toliau, šaukia pro langą – į žiūrovus): Ei, man gera, aš vėl laiminga, aš vėl randu save, randu tave (dairosi) Kur tu? Kur tu? Rytai! Romai! Rytai! Aš su tavimi, aš būsiu tik su tavimi...
Tuo metu pro neužrakintas duris įeina Urtė. Ji stebi Ramintą ir Rytą.
URTĖ: Rytai, tu kvietei mane...
RYTAS: Ne aš...
RAMINTA (pamato Urtę, beldžia į grindis melodiją, žiūrėdama į ją): Tuk tuk, tuk tuk tuk, ciu ciu ciu, kis kis kis kis, katyte... Miau, miau, miau! (ima isteriškai miaukti ir raitytis ant grindų)
URTĖ: Netrukdysiu...
Rytas bando pažiūrėti į Urtę, susigėsta. Urtė bėga iš kambario. Tarpduryje susiduria su grįžusiu ponu Romu.
ROMAS (susirūpinęs): Aaa... Aš čia  palikau savo aplanką su dokumentais... (įpuola į kambarį ieškoti, susiduria žvilgsniais su Raminta) Raminta?.. Ką tu čia darai?
RYTAS: Ponas Romai, čia mano klasiokė Raminta, o jūs pažįstami?
RAMINTA (juokiasi): Rytai, kam tu jį pakvietei?..
RYTAS: Nesuprantu...
ROMAS (skubiai ieško): Aš palikau savo aplanką... Rytai, tu nematei mano aplanko..?
RYTAS: Ne, nemačiau... Raminta, o iš kur jūs pažįstami su ponu Romu?
RAMINTA (juokiasi): Ponu Romu... Ponu Romu... Gal ponas Romas čia atėjo manęs ieškoti?
ROMAS: Raminta, nesuprantu iš kur tu čia atsiradai, bet aš atėjau čia pas savo... Savo pažįstamą...
RYTAS: Ponas Romas mano mamos draugas. Toks geras, kad pasiūlė mamai kraustytis pas jį. Na žinoma, ir man, ir močiutei kartu.
ROMAS (piktai): Kažkur turi būti mano aplankas su dokumentais!.. Rytai, tu jį paslėpei?
RYTAS: Nieko aš neslėpiau.
RAMINTA: Aplankas su šio buto dokumentais... Jeigu neklystu.... Su Romo parašu kampe...
ROMAS: Tu jį matei, Raminta? Kur tu jį padėjai? Sakyk, niekinga mergše... (priėjęs purto ją už pečių)
RYTAS: Ei ei ei, ramiau dėdule. Palikite ramybėje mano klasiokę... Raminta...
ROMAS (randa po staliuku aplanką): Štai... Viskas, sudie, nevykėliai. Mamytei linkėjimai. Aš turiu jos įgaliojimą tvarkyti buto dokumentus (nusijuokia ir išeina).
RAMINTA: Rytai, čia jis...
RYTAS: Restorano savininkas... Naujas BMW... Ponas Romas... Kaipgi aš iškart... Vedęs..? O dabar dar mano mamą vedžioja už nosies... Niekšas...
RAMINTA (atsidūsta): Ne viena aš nevykėlė...
RYTAS: Raminta, tu geriau jautiesi?
RAMINTA: Geriau, jeigu taip galima pavadinti...
RYTAS: Nueikim pas mano kaimynę, mano panelę... Urtę... Ji velniai žino, ką pagalvojo, kai čia užėjo...
RAMINTA: Aaa... Atsiprašau... Gerai, nueikim...
RYTAS: Aš jai viską paaiškinsiu...
RAMINTA: Aš atsiprašysiu...
RYTAS: Ir dar paprašysiu tavęs jai papasakoti apie tą... Aš nuo Urtės nieko neslepiu... Gal sugalvosim ką nors...
RAMINTA: Gerai, Rytai...
Abu išeina
Į kambarį įsėlina močiutė, pasižiūri pro langą, išsitraukia iš slaptavietės cigaretę, užsirūko ir  linksma iškiūtina niūniuodama.

IV paveikslas
Po savaitės.
Kiemelis. Montuojamos šventės dekoracijos. Ant pakylos kėdė Angelui.
TV žurnalist. reguliuoja kur ką statyti. Čekaitis ir Čiuklionis kontsruoja dekoracijas.
Kartais tai vienas tai kitas prieina paprašyti „ant alaus“ už gerą darbą.
Raminta, padedama Urtės, dedasi sparnus ant baltų drabužių. Rytas juos vis pataiso.
Patricija kalbasi su publika kaip su šventės dalyviais.

TV Žurnalist.: Prašau paeiti truputį į dešinę. Taip taip... O jūs, su visais būgnais pasitraukite arčiau sienos. Patricija, ar visi intrumentalistai atvyko?
PATRICIJA (skaičiuoja): Nematau dar pliauškalių dueto.
TV Žurnalist.: Tai kur gi jie?
PATRICIJA: Vakar skambinau, sakė, kad taiso dviračius.
TV Žurnalist. (atsidūsta): Kaip aš kartais nekenčiu saviveiklos...
PATRICIJA (Į salę): Mergaitės... Jums sakau... Kankles pasidėkite ant kėdžių. Ant kėdžių sakau. Ir nepalikite be priežiūros. Aš už jūsų instrumentus neatsakau.
TV žurn.: Čekaiti, kur jūsų porininkas...
ČEKAITIS: Čiuklionis nuėjo į parduotuvę.
TV žurnalist.: Dar nebaigti montažo darbai. Už ką aš jums mokėsiu.
ČEKAITIS: Tai nereikėjo duoti Čiuklioniui mūsų abiejų avanso.
TV žurnalist.: O jis jums natidavė?
ČEKAITIS: Neprisimenu.
Tv žurnalist.: Išsiaiškinsite be manęs. O dabar dirbkite už du.
ČEKAITIS: Jam dvigubi pinigai, o man dirbti už du. Neteisybė.
TV žurnalist.: Privalote. Kalba baigta.
ČEKAITIS: Na, Čiuklioni... (dirba; prisukinėja kėdės koją ar pan.)
Ateina apyblaivė pasišiaušusi Jadzė. Ji repetuoja eilėraštį.
Vis lenda tai TV žurnalistui, tai Patricijai į akis.
JADZĖ (Urtei): Urte... Ateik čia... Kas čia tvarko tą balaganą?
URTĖ: Man atrodo, kad tie... (rodo į TV žurnalistą ir Patriciją)... O tu visgi skaitysi?
JADZĖ: Skaitysiu. O ką... Čekaitis savaitę kūrė, eiliavo. Turiu skaityti.
URTĖ: Mama, tu paklausk to iš televizijos, ar jis tau leis...
JADZĖ: Pabandytų neleisti... Eilėraštis į temą... Užupiečio kurtas... Užupietė skaitys.
(prieina prie TV Žurnalisto,, rodo jam eilėraštį, įtikinėja, kad reikia jį skaityti, TV žurnalistas raukosi, bet paima į rankas lapą ir įsigilina)
Raminta ir Urtė išeina į priekį
URTĖ: Kaip jautiesi?
RAMINTA: Nežinau... Nerimas... Burna džiūsta...
URTĖ: Tu vėl?
RAMINTA: Ne, ne, ne... Ką tu... Po to karto nebe...
URTĖ: Norėčiau tikėti.
RAMINTA: Urte, aš taip džiaugiuosi, kad tapome draugės. Jau savaitė aš nebesijaučiu vieniša... Turiu kam pasiguosti. O dėl Ryto, žinai, man jis visados bus tik klasiokas. Tiki?
URTĖ: Tikiu.
RAMINTA: Ir aš tavim tikiu. Tai ar tu sutinki, kaip tarėmės?..
URTĖ: Gerai, duokš.
RAMINTA: Fotoaparato nepamiršai?
URTĖ: Turiu.
Raminta uždeda Urtei savo sparnus
RAMINTA: O jeigu jis ateis ir pareikalaus iš manęs sumokėti jam už viską?
URTĖ: Aš jam pareikalausiu. Jis tau pats tą šlamštą kišo, kad būtum jo klusni pelė.
RAMINTA: Jis dėl manęs daug išleido...
URTĖ: Ar tu jo prašei?
RAMINTA: Iš pradžių ne, bet po to... Buvo, kad prašiau...
URTĖ: Ne sava valia... Tu sau nepriklausei... Bet jis visą savaitę jau pas Ryto mamą nesirodė. Gal išsigando, kad ji policijai praneš...
RAMINTA: Ne. Jis turi ryšių net policijoje. Manau, kad jis jau taip sutvarkė visus popierius, kad Rytui su mama ir močiute teks eit į gatvę.
URTĖ: Netikiu.
RAMINTA: Pamatysi. O čia jis ateis. Jis toks savimyla, kad nepraleis progos išgirsti, kaip jam dėkoja už paramą. Jis kolekcionuoja garbės raštus.
URTĖ: Gerai, einam į vietą (eina ant pakylos, Raminta ją uždengia audeklu)
Pasigirsta Jadzės skaitymas
JADZĖ:
1985 02 23 Keliaklupsčiaujam...
1990 08 23 Per tvoras per aptvarus patvorius aptveriam savo mintis savimi ...
1991 03 15 eikš su manim nuostabioji lemtie aš sukursiu tave dabartim savimi ateity...
TV žurnalistas: Kas čia – poezija?...
Jadzė: Che, tai ne... Siurrrrrealizmas.
TV žurnalistas:  Gerai... Galėsite paskaityti po pliauškalių dueto. Patricija, ar atvyko pliauškaliai?
PATRICIJA (dairosi po žiūrovų salę): Ar kas nors matėte pliauškalių duetą?..
(eina prie Ryto, tariasi su juo, Rytas atveda Čekaitį, Čiuklionį prie Jadzės ir aiškina jiems ką daryti)
Pasigirsta dūdų orkestras- tušas
Ateina mojuodamas žiūrovams ponas Romas su Nomeda.
Pasigirsta įrašas
„Gerbiamieji, Užupio gyventojai, angelo šventę atidarome (plojimai). Mūsų visų ateitis priklauso nuo Angelo. Užupio angelas mus saugo (plojimai). Sudarysime sąlygas jam, sudarysime sąlygas sau“ (plojimai).
TV Žurnalistas (išeina į priekį): Patricija, jau.
PATRICIJA (pamato atvažiuojančius dviračiu Pliauškalius): Ei, pagaliau, kopkit ant pakylos, greičiau, jau pradedam...
(Pliauškaliai I ir II užkopia prie uždengto angelo, išsiima sparnus ir pasiruošia pliauškėti)

Patricija išeina į priekį, mosteli, Rytas pradeda groti birbyne.
Raminta šokdama eina prie Angelo. Pliauškaliai imituoja angelų sparnų skrydžio garsus. Raminta nutraukia audeklą- ten Urtė su jos sparnais.
TV žurnalistas: Viešpatie, jos susikeitė... Na, man trūksta žodžių... Ką pasakys rėmėjas...
JADZĖ (skaito):... tu su mumis tokia tiesi ir paprasta kaip kiemo vartai tyliai prasivėrę
Lig kalno keteros aidėjimo tvarka tu be užuolankų be nutolimų ir artėjimo
Tu mūsų būsimo ir esamo likimo motina neries vilnelės santakos rišta besparnė apgauta
TV žurnalistas: Patricija!
(Patricija mosteli, pasirodo sparnuoti Čekaitis, ir Čiuklionis, Skamba „drums“, jie imituoja grojimą; Raminta šoka pagal ritminę muzika, po to plojimai. Raminta alpsta)
TV žurn. (pribėga prie Ramintos): Kas čia nutiko?
URTĖ: Ramintai bloga... (nusiima sparnus) Mama, (paduoda sparnus priėjusiai Jadzei) palaikyk...
Jadzė apžiūri sparnus ir neturėdama jų kur dėti, pati juos užsideda.
TV Žurnalistas: Gal gydytoją iškviesti?
RAMINTA: Ne, nereikia... Pakvieskite čia poną Romą- rėmėją...
TV Žurnalistas: Gerbiamą poną Romą? Kodėl?
URTĖ: Pakvieskite jį, prašom... (paruošia fotoaparatą)
RAMINTA (Urtei tyliai) Išjunk blykstę...
Visi sparnuotieji (Jadzė, Čekaitis, Čiuklionis, Pliauškaliai I ir II) susikabina į ratą.
Ateina močiutė Adelė su dukra Rita. Rita mato poną Romą su Nomeda. Močiutė Adelė išsiima iš rankinės origami Angelą.
TV Žurnalistas (prieina prie Romo ir ženklais jį pakviečia prieiti prie Ramintos. Romas nenoriai eina)
RAMINTA: Kokį šlamštą man davei paskutinįkart?
ROMAS (dairydamasis): Apie ką jūs kalbate, panele?
RAMINTA: Sakyk, nes turėsiu gydytojui paaiškinti...
ROMAS (pasilenkia ir jai į ausį kažką sako, po to paduoda kažką jai į ranką, Urtė nufotografuoja)
TV Žurnalistas: Gerbiamas ponai Romai, atsiprašau, kad jūsų vilčių nepateisinome, merginos pačios susikeitė sparnais, tai yra vietomis...
ROMAS: Nieko tokio... Mergaite, išgerkite vaistų, jums tuoj pagerės. Vakare man paskambinkite. (nueina pas Nomedą)
TV Žurnalistas: Ar tau geriau?..
RAMINTA: Rėmėjas man davė tam tikrų vaistų, kad pagerėtų..
TV Žurnalistas: Štai koks puikus mūsų rėmėjas... Tai gydytojo nebereikia?
RAMINTA (susižvalgo su URTE): Ne, gydytojo nebereikia, bet... Iškvieskite policininką.
TV Žurnalistas: Policininką? Kodėl policininką?
RAMINTA: Svarbu... Juk šventę kas nors saugo? Pakvieskite prašau...
TV Žurnalistas: Gerai, jeigu jau taip sakote...
URTĖ: Aš pakviesiu... Aš greit... (išbėga)
NOMEDA: Romai, koks keistas scenarijus...
ROMAS: Nomeda... Tu paimsi garbės raštą, kai pakvies...
NOMEDA: Bet Romai...
ROMAS: Nomeda...
ADELĖ: Va koks angelas didelis... O aš turiu šventei mažiuką paėmusi. Imk, dukrele.
MAMA RITA: Po Romo išdavystės aš pati tuoj iškeliausiu pas angelus (paima popierinį origami angelą iš mamos)
ADELĖ: Po kokios išdavystės, Rita?
MAMA RITA: Aš gi parašiau įgaliojimą, kad  jis mano vardu tvarkytų visus dokumentus... Dabar visi popieriai pas jį. Jis mumis gali manipuliuoti.
ADELĖ: Popieriai... Ką jie reiškia... Tie popieriai... (nusijuokia) Blogiau, kai sparnai popieriniai... Tu išlankstyk tą angeliuką, gal jis tau padės tikrus sparnus užsiauginti...
Rita (išlanksto origami angelą, kuris padarytas iš jos
įgaliojimo ponui Romui, nustebusi apžiūrinėja jį, šypsosi).
RITA: Mama, iš kur tu paėmei šį lapą?... Juk tai...
ADELĖ: Iš tokio aplanko paėmiau, namie radau... Ten tavo parašas buvo, tai pamaniau, kad aš kaip tavo mama galiu pasirūpint, kad nebarstytum parašų kur nereikia...
RITA: Mama... (apkabina)

Sparnuotieji atsisuka, sparnais į vidurį. Rytas,  Urtė juokiasi. Mama juos apsikabina.

NOMEDA: Keisti padarai tie užupiečiai...
TV žurnalistas: Dėmesio dėmesio. Norime padėkoti mūsų rėmėjams. Kviečiame atsiimti Garbės rašto mūsų gerbiamą poną Romą (plojimai)
NOMEDA: Aš už jį! (Eina rašto, jį paėmusi elegantiškai nusilenkia ir pamojuoja žiūrovams).
Muzika, pantomima
Fone atėjęs policininkas  kalbasi su Raminta, su Urte, peržiūri fotoaparato nuotraukas, neigiamai linguoja galva, eina prie pono Romo
POLICININKAS: Gerbiamasis...
ROMAS: Visiškai neturiu laiko... Atleiskite...
POLICININKAS: Atleisiu ne aš, o tie, kurie turi teisę atleisti. O dėl laiko – tuoj  jūs jo turėsite į valias.
ROMAS: Juokaujate? Mėgstate juodą humorą?
POLICININKAS: Atspėjote. Ir manau, kad įkalčių bus nepakankama pradėti bylą... Nebent mūsų gerai apmokytas šuo nieko neužuos...
ROMAS: O kur jūsų gerai apmokytas šuo?
POLICININKAS: Skyriuje. Dirba iki aštuonių.
ROMAS (pažiūri į laikrodį): Tai gal neskubėkim... Aš vaišinu...
POLICININKAS: Bet pusę devynių vyksite su manimi surašyti protokolą.
ROMAS (išsišiepia): Gerai, trumpam užsuksim patikrinti kaip dirba jūsų skyrius...

Sparnuotieji stovi kartu ir stebi išdidžiai nueinantį poną Romą