Arbata cukruj

Vakaras. Aplink šiek tiek garsiau už muziką ir šiek tiek įkyriau nei bet kurį kitą kartą šurmuliuoja žmonės. Viso to centras, vienintelė adata šieno kupetoj esu aš. Likimo ironija – sėdžiu prie vienintelio laisvo staliuko pačiame veiksmų įkarštyje viena, nes tai irgi vienintelė laisva kėdė, ant kurios galiu pasodinti savo labiau nei bet kada sunkų kūną. Svoris, tiesa, sielos arba sąžinės (dar nenusprendžiau, kuri šį kartą labiau pasidarbavo), šitas svoris viską apsunkina, tik jis lenkia prie žemės, prie bejausmės žemės.
Balsai aplink skardėja. Spontaniškai ima ir iššoka virš jų viena kita iškrypėlė mintis – apie užmirštuoles, apie nuostabų gyvenimą, apie visus taip ir visus ne,  net apie prisikėlusius lavonus (kad ir kaip tai bebūtų keista).
Tokiais „apsunkėjusio kūno“ momentais imi ir vis lengviau išgirsti visus batų kaukštelėjimus į medines grindis, pats pajauti krintančios žemyn šakutės skausmą, rodos, pats surinki tuo metalo į žemę klyksmu. O gali būti net taip, kad jauties kaip ta raudona servetėlė, kurią visi varvanosiai negailestingai išprievartauja.
O kiek šypsenų! Taip noris desperatiškai pašokti ir sušukti, lyg žodį „labas“ iš jų lūpų išplėšti po lašelį šypsenos iš kiekvieno, o gal tiesiog mandagiai prieiti ir paklausti, ar bent paskolintų minutei ar bent porai savo lūpų džiaugsmą. Palengvėtų. Su tuo miligramu šypsenų, tikiu, pajusčiau jų visų laimę – gal trupinį meilės, džiaugsmo būti, pažinti, tikėti, atrasti, slėpti, šiek tiek bijoti ir saugotis, gal net džiaugsmą nekęsti. O tada sėdi ir galvoji: juk, kaip kažkada kažkas pasakė – svetimo skausmo nebūna, tai ar gali būti svetimas džiaugsmas? Ir vėl ta karalienė abejonė, visų vargetų vilčių pasaulio valdytoja.
Ir visa, ką išsigandęs žmogus gali padaryti tokiais atvejais, kai silpnumas ima viršų – tai berti į arbatą cukrų. Šaukštelį, du – tai visiškai nesvarbu, juk paprastai jis niekad taip nesielgia. Visa, ko trokšta šią minutę – tai šypsena, bet sielos, saviškė, natūraliai saldi ir ne į skolą. Nes būna liūdna, kai noris džiaugtis. Ir būna liūdna, kai nesinori džiaugtis, o tada liūdnėji dar labiau. Ir tiesiog būna, pernelyg didelis kalnas išdygsta toje vietoje, kur norėtųsi, kad plynas laukas žaliuotų kiek tik matosi. Tada tik cukrus gelbsti, tas saldumas iki plaukų galiukų, užliejantis visą kūną keista banga.
Primityvus saldumas. Kaip ir džiaugsmas primityvus. TRUMPAM. Mane pačią bando guosti savos mintys ir galvojimai – juk patys tobulumai, tobuliausios tobulybės irgi turėjo išsilaisvinti iš primityvumo kokonų. Taip būna su gamta, su daiktais, su arbata, su cukrum. Su žmonių gyvenimais. Maniškis irgi žmogaus, irgi gyvenimas. Ir palengvėja vos tik pagalvojus.
Ir balsai aplink vis tyla, ir būti liūdnu centru terpėje laimingųjų, atrodo, pradeda darytis nebe taip baisu, ir garsūs žingsniai ramėja, šakutės žudomos neklykauja. O čia visai gera.
Ir arbata! Paskutiniai gurkšniai nebesaldūs. Cukraus jau tik lašas, nebe jūra; vis ramiau, ramiau, ramiau.
Išpūsiu dūmais visą slėgį, siela nebeerzins, o gal ten sąžinė, minėjau – nežinau, dar nenusprendžiau. Šilta!
Juk aš, tik aš sprendžiu, kaip man jaustis. Tik aš galiu sau įsakyti krimstis. Tik aš galiu tą visą savo pagimdytą liūdesį  atiduoti į nepaklusnių liūdesių namus.
O raidės vis greitėja, nori lietis, pinasi, painiojas viena su kita, o noris tik paskutinio arbatos gurkšnio ir paskutinio Liūdno iškvėpto dūmo