Jau tūkstančius metų einu,
Nepaliaujamai kojas man gelia,
Vorų apraizgyta voratinkliais.
Žinai?
Ieškau savęs,
Vis dar nerandu,
Pasislėpus po ąžuolo storu lapu,
Tiktai kontūras matosi,
Jo nepaslėpsi,
Tyliu minioje it pelė po šluota.
Mano kailis vis labiau ir labiau bespalvis,
Mano veidas lėtai paralyžiumi pinas,
Mano žvilgsnis kiaurėja,
Aš beviltiškai nykstu,
Yru kartu su lapais.
Tačiau turiu vilčių,
Svajonės išsikapanoti iš po medžių šaknų
Vis labiau dirgina mano bailį ryžtą
Ir tikiu, kad scenarijai mano sapnų
Kažkada pavirs realybe.
O tu būsi mano lemties režisierius,
Išgarsėsim kartu, ne po vieną,
Nebebus man jau niekada gėda,
Kad žiūriu tiesiai tiems į akis,
Kurie smerkia mane naktimis.
Įsivaizduoju: kojos apžėlusios voratinkliais (nesimaudo kiba ar ką?),
Pasislėpus po ąžuolo storu lapu,
Tiktai kontūras matosi,
Jo nepaslėpsi,
Tyliu minioje it pelė po šluota. na, dar biškelį sąžinės turi herojė, nesodo savo nevalyvumo.
Mano kailis vis labiau ir labiau bespalvis,
Mano veidas lėtai paralyžiumi pinas,
Mano žvilgsnis kiaurėja,
Aš beviltiškai nykstu,
Yru kartu su lapais.
Blogai, kai kailis šeriasi, labai blogai, o dar ir paralyžius - diagnozė, akys varva - žvilgsnis kiaurėja... tai ką seno lavono irimas čia? Bet jei taip, tai kaip dabar čia gaunasi?
Tačiau turiu vilčių,
Svajonės išsikapanoti iš po medžių šaknų
Vis labiau dirgina mano bailį ryžtą
Ir tikiu, kad scenarijai mano sapnų
Kažkada pavirs realybe.
A, nori heroė reinkarnuotis, reiškiasi. Gal ir neblogai, kai lavonai svajoja išlįsti iš po žemių. Tik, ką gyvieji darys? Juk pamatys puvėką - infarktas garantuotas jiems.
O tu būsi mano lemties režisierius,
Išgarsėsim kartu, ne po vieną,
Nebebus man jau niekada gėda,
Kad žiūriu tiesiai tiems į akis,
Kurie smerkia mane naktimis.
Apsaugok, Viešpatie, nuo tokios specialybės. Nori, kad pirm laiko letenikes pakratyčiau. Neišdegs!
AŠ TAVĘS NESMERKIU! Nekišk šaltų kojų po kaldra a ;O)