Vaikų literatūra Lietuvoje ir Turkijoje iki 1900 metų

Dar gana daug mokslininkų-literatūrologų teigia, jog literatūra yra nedalomas, vientisas procesas, jog nereikia išskirti daugiau nei regioninių šakų. Tačiau bendrojoje literatūros istorijoje išskiriami tokie procesai kaip, pavyzdžiui, išeivių literatūra. Dėl vaikų literatūros, kaip savitos proceso dalies, išskyrimo yra daug diskusijų, kai kurie autoriai nelinkę sutikti su jos išskyrimu, tačiau pasaulyje šis literatūros procesas turi savo vietą, savo auditoriją ir kūrėjus, tyrimus. Šios esė tikslas yra išsiaiškinti kaip vaikų literatūra įsiliejo į Lietuvos ir Turkijos literatūrinius procesus iki 1900 metų ir atsakyti į klausimą, į kurią šalį ši literatūros proceso dalis atėjo lengviau.

Tam, kad galėtume kalbėti apie vaikų literatūrą Lietuvoje ir Turkijoje, reikia žinoti, kas tai yra vaikų literatūra, kam ji skirta ir kaip ji atsirado.
Kas yra vaikas ir kas yra jam skirta literatūra? Pagal Jungtinių Tautų Organizacijos Vaikų teisių nuostatas, vaiku laikomas žmogus iki aštuoniolikos metų, nebent kitaip nustato jo valstybės įstatymai. Vaikų literatūra yra skirta šiai amžiaus grupei, ją dar skirstant į smulkesnius pogrupius:
• Kūdikystė – 0-3 metai
• Ikimokyklinis amžius 4-6 metai
• Jaunesnysis mokyklinis amžius 7-12 metai
• Vyresnysis mokyklinis amžius, paauglystė 13-16 metų
• Jaunystė 16-18 (16-20) metai.

Vaikų literatūra skirstoma pagal tokias amžiaus grupes, taip pat jai būdingi tam tikri žanrai. Čia jų ribos dar neaiškesnės nei bendrame literatūros procese, jie gali būti skirstomi ir pagal techniką, ir pasakojimo pobūdį, turinį ar apimtį, iliustracijų pobūdį. Būdingiausi, pasak Pietų Floridos universiteto Edukologijos koledžo docentės Nancy Anderson, yra šie:
• Paveikslėlių knygos, abėcėlės ir kitų dalykų mokymo knygelės (alfabetai), modelių knygos,  knygos be žodžių;
• Tradicinė literatūra, apimanti liaudies literatūrą: mitai, pasakos, dainos, legendos, žaidimai, anektodai, mįslės;
• Grožinė literatūra, apimanti ir fantastiką, ir mokyklinį pasakojimą (shool story);
• Mokomoji literatūra: dokumentai, žodynai, mokyklinių disciplinų literatūra;
• Biografijos;
• Poezija;
• Dramaturgija;

XX amžiuje vaikų literatūra suklestėjo tiek, kad galima išskirti net atskirą vaikų kultūros procesą, apimantį ne tik, literatūrą, bet ir televiziją, madą ir mokymą, priežiūrą. Vaikų kultūra sudaro atskirą industriją, sukuriančią daugybę jiems skirtų būtinų ir nebūtinų produktų (priežiūros, auklėjimo, mokymo, lavinimo priemonės, pramogų šaltiniai ir paslaugos ir dar daugybė kitų). Tačiau toks reiškinys yra gana naujas ir išplėtotas tik XX amžiuje.
Jei vaikų literatūra, tuo labiau vaikų kultūra, yra palyginti nesenas reiškinys, kyla klausimas, kaip ir kur jis atsirado.  Visame pasaulyje ilgai vaikams tebuvo prieinamas tradicinės, liaudies literatūros žanras, tačiau tik žodžiu. Taip buvo ne tik dėl brangių ir sunkiai prieinamų rankraštinių knygų, bet ir dėl to, jog supratimas apie vaikų poreikį literatūrai kaip pramogos ir lavinimosi šaltinį atėjo gana vėlai. Kaip jau minėta, ilgą laiką buvo manoma, kad vaikams užtenka pasakų, dainų, mįslių, žaidimų. Vaikas laikytas miniatiūrine suaugusiojo kopija, iš jo buvo tikimasi to paties, ko ir iš vyresnių žmonių: laikytis visuomenės normų, elgtis pagarbiai ir dorai, paklusti nustatytoms taisyklėms. Nebuvo atsižvelgiama į vaiko poreikius, nes manyta, kad visų žmonių, nepaisant amžiaus, poreikiai vienodi. Tik aukštesniųjų klasių vaikai turėjo tam tikras privilegijas, tuo tarpu valstiečių vaikai nuo mažumės turėjo atlikti buitines pareigas ir neretai neturėjo jokių galimybių mokytis.
Tačiau veikiama Švietimo epochos mąstytojų, šviečiama, modernėjanti Vakarų visuomenė ilgainiui suprato, kad vaikas ir saugusysis gerokai skiriasi ne tik ūgiu, bet ir savo sugebėjimais, įgūdžiais, žiniomis, polinkiais ir norais. Suprasta, kad vaikams, ypač jaunesnio amžiaus, reikia kitokių mokymo (si), pramogų ir žinių šaltinių. Jau žinomi, proza, eilėmis išgarsėję rašytojai ėmėsi kurpti ir vaikų literatūrą, rinkti ir užrašinėti liaudies pasakas, dainas ir kitą folklorą. Vakaruose pirmąja užfiksuota vaikų knyga laikoma 1658 metais išleista John Amos Comenius knyga Pictus Orbicus, skirta specialiai jauniesiems skaitytojams. Ji buvo iliustruota medžio raižiniais, iliustracijos apie augalus, gyvūnus, religiją ir žmones aptariamos tekstais. Vėliau leidinių vaikams vis daugėjo, jų forma ir turinys keitėsi ir artėjo prie adresato. Taip gimė pasauline vaikų literatūros klasika laikomos literatūrinės pasakos Batuotas katinas, Pelenė, Jonukas ir Gretutė, Bjaurusis ančiukas ir kitos, taip pat tokie jau gana didelės apimties kūriniai kaip Lewiso Carrollo Alisa Stebuklų šalyje, Carlo Collodi Pinokio nuotykiai, Marko Twaino Haklberio Fino nuotykiai, surinktos įvairių tautų pasakos. Taip pat Vakarų pasaulis paklojo pamatus ir mokomajai bei auklėjamajai vaikų literatūrai.

Į Lietuvą ir Turkiją, tuometinę Osmanų imperiją, vaikų literatūra ėjo gana ilgai ir sunkiai, susidurdama su įvairiausiomis natūraliomis ir nenatūraliomis kliūtimis. Abiejose šalyse knygos ilgą laiką buvo tik rankraštinės, ypač ilgai spauda ėjo į Osmanų imperiją: pirmoji Ibrahimo Müteferrikos, turko musulmono, valdoma spaustuvė spaudai arabiškais rašmenimis atidaryta tik 1727 metais. Taigi abiems šalims reikėjo atrasti, nuo ko pradėti, kaip įtvirtinti ir išplėtoti vaikų literatūros procesą ir kaip vėliau užauginti vaikų kultūrą.  Abiejų šalių ir visiškai skirtingų kultūrų kelias atrandant ir pradedant kurti savą vaikų literatūrą buvo savitas, turėjo daugybę tik vienai ar kitai būdingų bruožų, tačiau ir labai panašus.

Pirmiausia, apžvelkime, kaip vaikų literatūra atėjo į Lietuvą. Pasak Bernardo Brazdžionio, nuspręsti, kuri knyga Lietuvos istorijoje yra pirmoji, skirta vaikams, gana sunku, nes ilgą laiką tokie kultūros veikėjai kaip Valančius, Liudvikas Rėza, Antanas Tatarė ir kiti, kartais nežinomi likę autoriai ir vertėjai, leido verstų pasakėčių knygeles, adaptuodami, perrašydami jas, kartais įdėdami ir savo kūrybos. B. Brazdžionis teigia, kad, nors atskiros vaikų literatūros Lietuvoje ilgai nebuvo, tačiau vaikai turėjo ką skaityti. Jau pirmoji spausdinta lietuviška knyga – Martyno Mažvydo Katekizmas buvo vertinga vaikų mokymui dėl savo nedidelio elementoriaus. Vėliau tokių elementorių ir katekizmų būta daugiau, vieni verstiniai, kiti originalūs, juos skaitė tiek suaugusieji, tiek jų vaikai. Buvę netgi tokių atvejų, kai susirūpinta katekizmų įtaka vaikams ir kai kurie jų uždrausti kaip galima erezija arba tiesiog netinkami. Svarbu tai, jog Lietuvoje nuo pirmosios lietuviškos knygos išleidimo laikų ir jėzuitų įsikūrimo vis labiau plito parapijinės mokyklos, po truputėlį kilo švietimas. Kunigai, vyskupai, apsišvietę žmonės ėmė rūpintis liaudies švietimu, daugėjo leidžiamų elementorių, patarimų knygelių, verstinių pasakėčių (daugiausia Ezopo, Fedro ir kitų autorių kūrinių perdirbinių) knygelių. Leidėjų pastangos neliko neįvertintos, kai kurie leidiniai buvo perleidžiami ne vieną, o net keliolika ar keliasdešimt kartų, patarimų ar pamokslų knygeles skaitytos ne tik saugusiųjų, bet ir vaikų.
Kol kas dar nelabai originali, bet jau įsitvirtinanti vaikų literatūra Lietuvoje XIX amžiaus antrojoje pusėje, 1864 metais, susidūrė su labai rimta ir nenatūralia problema – spaudos draudimu. Knygas uždrausta leisti lotyniška abėcėle, vietoj jos įvesta vadinamoji graždanka (kirilicos rašmenys pritaikyti lietuvių kalbai), visi kūriniai turėjo pereiti carinę cenzūrą. Tai labai pristabdė ne tik patį lietuviškos literatūros procesą, bet ypač vaikų literatūrą. Autoriai, supratę, kad negali nutraukti liaudies mokymo, ėmėsi išradingo priešinimosi šiam draudimui. Didžioji dalis leidinių buvo spausdinama ne Lietuvos teritorijoje, o Tilžėje, Karaliaučiuje ir kitur, tam, kad kūriniai išvengtų cenzūros ir kūrėjai, leidėjai bei platintojai saugiau dirbtų, buvo falsifikuojamos leidimo datos, nenurodomi autoriai ar pasirašinėjama slapyvardžiais. Dėl carinės valdžios mokyklų surusinimo, net sudėtingų sąlygų į jas patekti, dar nedidelio parapijinių mokyklų skaičiaus, vaikams tebuvo prieinama vadinamoji vargo mokykla, kai kelių šeimų vaikus slapta mokydavo neprofesionalūs mokytojai - raštingesnis kaimo daktaras, kunigas ar netgi motinos.
Būtent tokiomis aplinkybėmis 1868 metais buvo išleista, ko gero, pirma tikrai originali knygelė vaikams – Valančiaus Vaikų knygelė. Vengiant cenzūros, nurodoma, kad ji išleista 1864 metais, dar neįsigaliojus draudimui. Tai ir pirmasis spalvotai iliustruotas leidinys vaikams Lietuvoje. 17 Vaikų knygelę sudarančių apysakų vaizduoja Lietuvos vaikų ir žmonių gyvenimą, tačiau pats autorius pažymi, kas tai tėra pamokyti galinčios pasakos, o ne tikrovė. Įtaigų pasakojimą dar labiau sustiprina ir tikslus vietovardžių, pavardžių nurodymas. Kitaip nei ankstesnių knygelių, kurios buvo tiesiog vertimai arba autoriniai vertimų perdirbiniai, Vaikų knygelės kalba gyva ir natūrali, pilna retų žodžių, tarmybių, ypač žemaitiškų. Pasakojimai ir charakteriai ryškūs ir pamokantys.
Valančiaus Vaikų knygelė buvo vienas skaitomiausių to meto kūrinių, perleistas keletą kartų, tačiau po jos buvo ilga tyla. Maždaug per dvidešimtmetį tesulaukta keleto kitų pakartotinių leidinių, tokių kaip A. Tatarės Pamokslai ir neoriginalios pasakėčios. Svarbiu galime laikyti 1895 metais Petro Vileišio Nerio slapyvardžiu išleistą Anderseno pasakų vertimą, kai imta rūpintis ne tik didaktika vaikams, bet ir fantazijos lavinimu. Atsirado ir kitų vertingų ir būtinų vertimų, net imta leisti ir mokslo populiarinimo knygos: P. Vileišio Nerio 1900 metais išleista Apie Joną Gutenbergą ir apie tai, kaip žmonės rašyti išmoko. Kiek įvairesnį, sudarytą iš pasakaičių, nedidelių apsakymų, neeiliuotų pasakėčių, žaidimų, dainų, mįslių sudarytą Rinkinėlį vaikams 1904 metais išleido ir Žemaitė. Tais pačiais metais išleista nors ir ne vaikams skirta, bet daugiausia jų pamėgta ir iki šiol skaitoma Vinco Pietario istorinė apysaka Algimantas.
1904 metais panaikintas spaudos draudimas ir Lietuvos literatūra, taip pat ir vaikų, gavo progą plėtotis itin sparčiai. Pasak B. Brazdžionio per dešimtį metų, iki Pirmojo pasaulinio karo, vaikams skirtų įvairaus turinio knygų išleista beveik šimtas skirtingų pavadinimų. Jau po karo ir nepriklausomos Lietuvos įkūrimo, vaikų literatūra augo ir stiprėja dideliais tempais, galima kalbėti net ir apie šiokias tokias vaikų kultūros užuomazgas. Tačiau visa tai iškreipė ideologizuotas Sovietų Sąjungos požiūris okupavus Lietuvą.

Pažvelgę į vaikų literatūros atsiradimą Lietuvoje, atsigręžkime ir į Turkiją. Čia šis procesas buvo kiek kitoks. Turkija XIX amžiuje dar buvo Osmanų imperija, tačiau jos galybė jau seniai buvo smukusi, šalis buvo atsilikusi visose gyvenimo srityse: švietime, prekyboje, karyboje, žemės ūkyje, neturėjo pastovių atstovybių užsienyje, kitų valstybių įtaka jai tik augo. Didžiausia Osmanų imperijos bėda, ko gero, buvo išsilavinusių žmonių trūkumas, jie dažniausiai gyveno sostinėje Stambule arba didesniuose prekybiniuose miestuose, ėjo aukštas pareigas ir neprisidėjo prie švietimo sistemos keitimo. Žemesnių sluoksnių, ypač valstiečių, vaikams taip pat nebuvo sąlygų mokytis. Vienintelė privaloma nemokama mokykla buvo mektebas, kur kaimuose dažnai tebuvo mokoma Korano. Mokytojas dažniausiai buvo raštingiausias kaimo žmogus, imamas, arba tarnautojas iš miesto. Galimybę mokyti vaikus skaityti ir rašyti labai sunkino arabiškas raštas ir tai, jog knygos buvo tik osmanų kalba, pilna arabiškų ir persiškų žodžių, labai nutolusia nuo valstiečių vartojamos turkų kalbos. Atskirtį didino ir tai, kad tautinių mažumų – graikų, armėnų ir kitų – mokyklose teikiamas išsilavinimas buvo kur kas geresnis.
Osmanų imperijos valdžia suprato, jog valstybė tik ritasi žemyn, ji niekaip nebeprilygsta Vakarams ir, tuo labiau, negali su jais varžytis. Nutarta imtis reformų ir 1839 metais, palaikomas jauno sultono Abdülmecido I, valstybės veikėjas Mustafa Reşidas Paşa išleido  Tanzimât Fermânı (Gülhane chatas), patarimų, kaip vykdyti reformas, rinkinį. Vėliau didelė dalis chato teiginių buvo paversta įstatymais. Nors Tanzimato reformų tikslas pirmiausia buvo susigrąžinti karinę galią ir sutvarkyti priešininko Vakarams įvaizdį, buvo atkreiptas dėmesys ir į švietimą. Reformatoriai suvokė, kad be išsilavinusių, apsišvietusių žmonių jų pastangos nueis perniek, todėl ėmė kviestis specialistus iš užsienio, ypač iš Prancūzijos ir Vokietijos. Susirūpinta ir užsienio kalbų mokymu ir specialiose, pagal prancūziškas, vokiškas ir angliškas programas imta dėstyti naujo tipo rüştiye mokyklose.
Reforma apėmė ne tik švietimo sistemą, kurią, beje, iš esmės pajautė tik sostinės ir didesnių miestų mokyklos. Pagrindiniai Tanzimato veikėjai – Mustafa Reşidas Paşa, Ziya Paşa, Şemsettinas Sami ir kiti – ėmė keisti ir literatūrą. Manyta, kad ji tokia pati pasenusi, sužlugusi ir atsilikusi nuo Vakarų modernumo kaip ir pati imperija. Rašytojai ir aktyvūs valstybės veikėjai, vos pramokę užsienio kalbų, ėmėsi versti populiariausius to meto kūrinius: J. J. Rousseau Emilį, Danielio Defoe Robinzoną Kruzą Jonathano Swifto Guliverio keliones ir kitus. Leisti įvairūs žurnalai aptarti literatūrai ir vertimams, juose vyko aktyvios diskusijos apie vertimo pricipus ir klaidas, skaitytojų poreikius.
Diskutuojant apie literatūrą, prieita sutarimo, jog reikia semtis išmonės, stiliaus ir turinio idėjų nebe iš senosios, osmaniškosios literatūros, bet iš liaudies kūrybos ir užsienio autorių. Daugėjant naujas kalbas mokančių žmonių, daugėjo ir įvairių vertimų. Vaikų literatūros atsiradimui Turkijoje, labai svarbus yra Jean de La Fontaine pasakėčių vertimas. Tai tarsi pagrindas reformos pradėtai vaikų literatūrai, pagaliau ir Osmanų imperijoje suprastas skirtumas tarp vaikų ir suaugusiųjų. Tie patys rašytojai, kurie mokėsi iš užsienio klasikų vertimų kurti naujus žanrus, tokius kaip novelė, romanas ir drama, ėmėsi ir vaikų literatūros.  1859 metais išleista arabiško alfabeto knygelė Nuhbe-tül Etfal, joje buvo ir pasakų, trumpų gyvūninių pasakėčių. 1864 metais istorikas Ahmetas Lütfi Efendi iš arabų kalbos išvertė Robinzoną Kruzą. Knygabuvo labai populiari, tačiau visiškai adaptuota osmaniškajai kultūrai, panaikintos smulkmenos, detalūs aprašymai, kurie ir kūrė knygos tikroviškumą. 1884 metais Şemsettinas Sami ištaiso tai ir išverčia D. Defoe kūrinį iš originalo kalbos. 
Kaip matome, Turkijoje, tuo metinėje Osmanų imperijoje, vaikų literatūra taip pat prasidėjo nuo vertimų. Bendro literatūros proceso reformos metu dalis rašytojų ėmė gręžtis į labai turtingą turkų liaudies kūrybą, pabrėždami, kad ne persiška ir arabiška kūrinių struktūra ir žanrai, o būtent liaudies, turkiškieji yra svarbesni ir kūrybiškesni. Susirūpinta ir šio paveldo išsaugojimu, ne tik pritaikymu naujai literatūrai. 1883 metais Çaylakas Teyfikas surinko pasakėčias apie Nasreddiną Hoca, imtos rinkti ir kitos liaudies pasakos, dainos, mįslės ir anekdotai.
Nors vertimų būta iš tiesų labai daug (vien Jules Verne‘o  kūrinių nuo 1890 iki 1900 metų išleista 39 kūriniai), o ir liaudies kūrybos surinkta nemažai, tačiau bent kiek originalesnės kūrybos buvo mažai. Dar Yusufas Nabi XVIII amžiuje buvo parašęs Hayriyye ir Sümbülzade‘as Vehbi XIX amžiaus pradžioje buvo paruošęs leidimui Lütfiyye, abu kūriniai buvo didaktinės poemos vaikams, tačiau niekada nebuvo išleistos.
Pirmosiomis turkiškomis vaikų knygomis dažnai laikomos Ahmeto Mithato Efendi Hacce-i Evvel ir Kıssadan Hisse, išleistos 1871 metais, tačiau kartais jos net neįtaukiamos į šio autoriaus bibliografiją. Tačiau svarbu tai, kad Ahmetas Mithatas Efendi Stambule turėjo nuosavą nedidelę spaustuvę, joje spausdino ne tik savo, bet ir kitų Tanzimato pabaigos ir Antrosios Konstitucijos laikotarpio autorių knygas.
Osmanų imperijoje, nors jauni rašytojai ir literatūros pokyčių reikalingumą supratę senieji autoriai stengėsi, vaikų literatūra augo labai pamažu. To priežastimi tikriausiai reikėtų laikyti labai žemą raštingumo lygį, kurio Tanzimato švietimo reforma stipriai nepakėlė. Vaikų literatūra suklesti jau Turkijos Respublikoje, po Kalbos reformos 1928 metais, kai šalies vadovas Mustafa Kemalis Atatürkas įsakė pakeisti arabiškus rašmenis lotyniškais. Dėl galimybės lengviau mokytis skaityti ir rašyti, raštingumo lygis per keletą metų staigiai išaugo, o tai suteikė galimybę augti ir vaikų literatūrai.


Apžvelgę gana trumpą, tikslios pradžios neturintį, vaikų literatūros atsiradimo Lietuvoje ir Turkijoje laikotarpį iki lūžio, po kurio prasidėjo nuoseklus augimas ir plėtojimasis, užsimezgė vaikų kultūra šiose šalyse, galime atsakyti į teksto pradžioje iškeltą klausimą. Į kurią šalį, Lietuvą ar Turkiją, vaikų literatūrai buvo lengviau ateiti? Abiejų šalių literatūrologai, galėtų ir, tikriausiai, turėtų ilgai ir išsamiai nagrinėti kūrinius, ieškodami atsakymo į šių lenktynių klausimą.
Viena vertus, galima teigti, kad kūriniai jauniesiems skaitytojams lengviau atėjo į Turkiją, tuometinę Osmanų imperiją, dėl to, kad ji turėjo glaudesnį, tiesioginį kontaktą su užsienio kalbomis ir autoriais. Pirmosios knygos vaikams – Ahmeto Mithato Efendi kūriniai – parašyti dar XVIII amžiaus pabaigoje, tačiau jie nepasiekė skaitytojų. Taip pat vaikų literatūra čia ilgai buvo skirta aukštesniosios klasės vaikams ne tik dėl knygų kainų, bet vien dėl kalbos. Net ir didžiausios autorių ir vertėjų pastangos pritaikyti sudėtingą, arabizmų ir persizmų pilną, painios sintaksės osmanų kalbą prie liaudžiai įprastos turkų kalbos ir jos tarmių neišgelbėjo auditorijos, kuri liko vis dar labai maža. Tikrai originali, nors ir stipriai paveikta užsienio autorių, vaikų literatūra Turkijoje atsiranda tik respublikos laikotarpyje, kai pašalinama natūrali, pasirinkimo kliūtis – kalbos ir raštingumo barjeras. Kai supaprastinta rašyba, valstybine kalba paskelbta visų mokama turkų kalba, raštingumas staigiai išaugo.
Tačiau galime teigti, jog ir į Lietuvą vaikų literatūra ėjo neypatingai sunkiai. Čia, nepaisant stiprios lenkakalbių ir rusakalbių įtakos nuo gilios senovės, buvo prieinami lietuviški raštai, suprantami liaudžiai. Nors knygų nebuvo daug, jos buvo brangios, tačiau skaitytojų buvo nemažai ir skaitoma buvo noriai. Tačiau lietuviams teko kovoti su nenatūralia, primesta kliūtimi – spaudos draudimu. Cenzūra, leidėjų, platintojų ir net skaitytojų persekiojimas stabdė ne tik vaikų literatūrą, bet ir visos literatūros procesą, tam priešintis buvo pavojinga. Tačiau ir Lietuvoje, įveikus kliūtį, visa kūryba išgyveno atgimimą ir augimą.
Abiejų šalių, tiek Lietuvos, tiek Turkijos, vaikų literatūra į skaitytojus ėjo sunkiai, su kliūtimis, per vertimus, perrašytus kūrinius ir, galų gale, originalumą. Sunku pasakyti, kur jai ateiti buvo lengviau. Ten, kur buvo uždrausta skaityti sava kalba, ar ten kur kalba buvo tiesiog nenatūrali ir perkrauta svetimybėmis ir užrašyta per sudėtingu raštu?