Koks yra idealus vyras? (Arba, kad kitos susimąstytų.)

Kiekvienai moteriai savas vyras yra tobuliausias, galbūt ne šimtu procentų, tačiau kiekviena iš jų tikisi, kad dar po kurio laiko, jis tikrai galįs tapti tokiu, kokio jai reikia. Ir kiekviena esame bent kartą pagalvojusios, ko dar trūksta iki tobulumo. Vienai norisi daugiau dėmesio iš antrosios pusės, kitai nepatinka, kad jos vaikinas rūko, trečiajai norėtųsi, kad ant rankos spindėtų sužadėtuvių žiedas ir savo mylimąjį galėtų pristatyti kaip sužadėtinį. Visi šie pavyzdžiai realūs ir kiekviena iš šių moterų galėtų papasakoti po vis kitokią, bet panašią istoriją.

Dar visai neseniai ir aš svajojau apie savo princą, kuris turės būti idealus, bet šalia turėjau tik eilinį vaikiną su visais trūkumais ir (labai gaila) minusais, kurių ilgainiui vis daugėjo. Begalę laiko švaisčiau veltui tikėdamasi, kad kada nors jis taps idealiu ar bent sugrįš į senąsias vėžes, kada jis mane sužavėjo, tačiau tai neatnešė nė truputėlio naudos. Gaila, kad buvau tokia naivi ir buvau su tuo, kuris nebuvo nei kiek panašus į tą, kurio man reikia. Tačiau, kaip žinoti, kad pasauly yra tas, apie kurį šitiek svajoji? Kaip žinoti, kad atsisakiusi jau apšlifuoto akmens, neužkliūsi už dar smailesnės uolos? Į šį klausimą nėra atsakymo. Nors, kitą vertus, kiekvienas žmogus turi savo antrą puselę, kuri idealiai tinka jam, tik reikia sugebėti ją atrasti, atpažinti tarp tūkstančio kitų.

Be galo džiaugiuosi, kad savąją puselę aš sugebėjau atpažinti per labai trumpą laiką, neprarandant jos, nes mano galvoje tuksėjo laikrodžio dūžiai, skaičiuojantys mano laiką, mano paskutines sekundes. Vis greičiau ir greičiau... Daugelis nesuprato mano poelgio, mane smerkė, dėl tokio pasirinkimo, bet aš turėjau per mažai laiko dvejoti, per mažai laiko tam, kad kiti suprastų mane ir pamatytų, kokie pokyčiai vyksta mano gyvenime. Taip, tai buvo dideli ir staigūs pokyčiai, bet dėl jų aš dar nė karto nesigailėjau.

Kai jį pamačiau, jis neišsiskyrė iš kitų vaikinų. Meluoju. Skyrėsi, bet nežinau kuo, tiksliau nežinau kaip tai apibūdinti. Kartu jis buvo ir eilinis, ir kitoks. Tačiau, tiesa tai, jog nė negalvojau, kad tarp mūsų galėtų kažkas būti, bet jau po poros susitikimų bendroje draugų kompanijoje viskas apsivertė aukštyn kojomis. Būtent tą trečiąjį susitikimą (juk trečias kartas nemeluoja) aš pamačiau ryškų jo išskirtinumą: begalinį vaikino dėmesį merginai, rūpestį, mandagų elgesį, nepriekaištingą išvaizdą ir tobulą elgesį kiekvienoje situacijoje. Galbūt jis sąmojingai to siekė, tačiau tai nebuvo tik akimirkos įspūdis. Visa tai tebesitęsia. Ir žinote kas svarbiausia? Kiekvieną kartą jį pamatydama, išgirsdama jo balsą, gaudama jo žinutę ar suvokdama jo poelgį tam tikroje situacijoje aš kas kart pamatau vis kažką naujo, ko dar nemačiau ir kas dar labiau traukia prie jo, kas dar tvirčiau leidžia galvoti, kad jis yra tas žmogus, kuris skirtas man, kuris yra jau pačios jūros senai nugludintas akmenėlis ir atiduotas į mano rankas, jog jį galėčiau vadinti tobulu...

Daugeliui merginų užtenka labai minimalaus rūpesčio arba tik to, kad jos pačios be didelių pastangų gali prisitaikyti prie vaikino. O ir tobulo vaikino paveikslą daugelis apibūdintų gerokai kitaip nei mano, juk merginos skirtingos, jų poreikiai skiriasi, taip pat ir nuomonė apie vaikinus. Bet vis dėlto, niekas nepaneigs, kad mano vaikinas nekvepia pasakų princu. Galbūt vaikiška ir banalu, bet aš tuo didžiuojuosi ir linkiu, kad kiekviena atrastų savo princą, kuriuo galėtumėte džiaugtis taip, kaip aš savuoju, kuris kiekvieną rytą man parašo „labas rytas“, kiekvieną dieną man paskambina ir mes šnekamės telefonu mažiausiai porą valandų per parą (greičiausiai valandų skaičius kur kas didesnis), galbūt kitai merginai ir nereikia tokio dėmesio, tačiau man be galo malonu, kai kiekvieną popietę manęs paklausia kaip sekasi ir kuris verčiasi per galvą, kad tik mane pamatytų (nors ir penkioms minutėms).
Kuris yra be galo mandagus: paneša rankinę, atidaro duris, palydi iki pat namų, pasiteirauja ar ko nors nenorėčiau, supažindina su artimaisiais, didžiuodamasis pristato mane savo draugams ir visada pakviečia šokti. Mmm... Šokti. Nuostabus jausmas, kai jautiesi visiškai jo valdoma ir žinai, kad jis niekada tavęs nenuvils, nes jis tai sugeba geriausiai. Kuris visada nori sužinoti ir išklauso mano nuomonę, kuris niekada nesielgia taip, kaip man nepatiktų, kuris leidžia man būti savimi ir skiria laiko pabūti tiesiog vienumoje, su savo mintimis, juk ne daugelis vaikinų supranta tai. Jis niekada nepriekaištauja, niekada nesako, kad blogai atrodau, blogai elgiuosi, kad kažkas ne taip, bet visada perspėja, jei nubėgęs tušas ar išsivėlęs sijonas, jis visada pastebi net patį menkiausią dalyką, pavyzdžiui auskarus, kuriais šiandien esu pasipuošusi.
Jis niekada neklausia dėl ko šiandien tiek laiko stovėjau prie veidrodžio, nes žino, jog dėl jo aš tai darau, galų gale, jis suvelia man plaukus kai dūkstame lyg maži vaikai, bet niekada nesako, kad aš negraži, jam aš pati gražiausia ryte: susivėlusi ir apsivilkusi jo marškinėlius. Jis pats rūpinasi savo išvaizda, todėl visada tvarkingai atrodo. Jis mėgsta puoštis ir išskirtinai atrodyti ir mes visada būname susiderinę, to net neplanuodami. Ir net tada kai jis būna namie, apsirengęs paprasčiausiais rūbais jis sugeba atrodyti toks seksualus ir žavintis. O kur dar jo maivymasis prieš veidrodį ir užpakaliuko kraipymas prieš jį...
Galbūt tai šokiruoja ir juokina, bet merginos (kreipiuosi į tas kurioms tikrai rūpi išvaizda), negi nemalonu, kai vaikinas neburba, kad jūs sugaištate begales laiko rausdamosi po spintą, o iš tiesų pasako, kurie bateliai geriau dera prie sijono, kuris supranta ką reiškia frazės: „neturiu ką apsirengti“, „mačiau akciją batams“ ir kuris mielai padės išsirinkti rankinę, kai senoji jau susidėvi. Ir jis visai nepyksta, kai ant jo nagų išbandomas rožinis nagų lakas. Man gera, kad jis toks, nes jis gali būti ne tik mano vaikinas, bet ir geriausias draugas ar net draugė.
O kas svarbiausia, jis nepabūgo kandžių mano tėvų žodžių ir kantriai laukė kol viskas susitvarkys. Ir kitaip nei kiti, jis sugeba numalšinti pyktį ir supranta, kad kaip bebūtų tai mano tėvai ir geriau palaikyti gerus santykius su jais. Nuostabus jausmas, kai girdi tokius vaikino žodžius: „Aš noriu susipažinti su tavo tėvais. Aš noriu jiems patikti ir aš stengsiuosi. “ Ir aš žinau, jis gali viską, jis tai jau ne kartą man įrodė. Ir vėl gi, apie tą sužadėtuvių žiedą, apie kurį jau buvau užsiminusi. Daugeliui jaunų vaikinų oda pašiurpsta nuo kalbų apie bendrą ateitį, vedybas ir gyvenimą kartu, o manasis pats nori kuo greičiau visiems mane pristatyti kaip savo sužadėtinę. Kadangi aš pati esu už senas tradicijas, man tai yra be galo gražu ir svarbu.
Tiesa, jis galbūt tyliai pavydi mano knygoms ir kompiuteriui, galbūt tyliai tyliai svajoja apie tai, kad duočiau jam kuo daugiau laiko, bet niekada nepriekaištauja dėl to, o leidžia, kad pasidaryčiau viską ko aš noriu ir ko man reikia, jog save realizuočiau ir jaučiausi patenkinta savimi. O žinot, kas mieliausia? Kai mudu būname kartu, jis nuolat būna šalia ir niekada manęs nepaleidžia, net miegant jis ištisą naktį būna prisiglaudęs taip arti, jog man net nesinori pajudėti, jis liečia mane, glosto nugarą, laiko už rankos, kai būna prabudęs, bet niekada manęs nežadina, o kantriai laukia kol pabusiu, tyliai kuždėdamas į ausį gražiausius žodžius...

Tai mano Princas, apie kurį aš taip svajojau. ♥