Mano bitės įkrito į žiemą

Susirgau tavim kaip medžių lapai suserga rudeniu -
ūmiai ir neišvengiamai.
Įkritau į tavo akių gilumą kaip bitės įkrenta į žiemą.
Ir mano dienos skubėjo atgal.
Lyg laikrodžiai pamestų valandas ir minutes,
Lyg pro debesis kažkas transliuotų sudžiuvusius mėnulių veidus.
Jokios reklamos, pertraukos, žinių.
Tik kačių akys, pavargę laumžirgių lavonėliai ir
nendrės, nulenkę vandens pritvinkusias galvas.
Skandinai mane kaip beržai skandina savo nuplikusias viršūnes dangaus atvaizde.
Ir tai buvo žavu.
Norėjau pasimaugti iš meilės,
Apvyti kaklą paukščių takais.
Tačiau tau labiau rūpėjo nuogų moterų eskizai,
Užmigę komodos stalčiuj.
Rankomis glamonėjai pieštuką,
Proporcingus kūnus, praplaukiančius menininko vaizdiniuose.
O aš lėtai alsavau tavyje maldomis, ekstazės minutėmis,
Kaip alsuoja pavasariai mergaičių plaukuose,
Kaip vėjas alsuoja liesdamas gražias kojas po pūstu sijonu.
Ir tai buvo solidžiai žavu...