Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







No name 1

Ar kada pagalvojat apie tamsą, skausmą, neviltį? Ar kada pagalvojat apie tuštumą kuri mus slegia?
-Ne, tai kodėl? Ar jūs akli, kurti? Abejingi viskam ir kiekvienam? Vien tik savąja siela rūpinatės ir penit ją. Ir būkit savanaudžiai niekšai, kad pragare jus pats liuciferis kankintų. Kodėl „liuciferis“ su panieka rašau jums kyla klausimas?
-  Todėl, kad jo nėra, ar bent aš jo dar pats nematęs savomis akimis. Prietaringi esat jai manot, kad dievų rūstybę užsitrauksiu nerodydamas jiems pagarbos. Tegul jie nusileidžia iš dangaus ir priverčia mane jiems pagarbą parodyt. Manosios pagarbos verti tik tie, kurie nužemina save. Šešėliai, pastarosios būtybės jie yra. Matai tik formą ir kontūrus tu jų. Jie praslenka gatve greta tavęs. Tu vieną ar kitą užkliudai petim, bet nueini kaip niekur nieko. Bent vieną žvilgsnį tokio šešėlio tau pagavus. Matai to jo akyse beribę tuštumą. Kuo daugiau bandai į sielą tamsią jo pažvelgi tuo daugiau tuštumos tu ten randi. Vienatvė atsispindi jo akyse ir beribė tuštuma. Kiekvieno žmogaus veidas ar tai skausmo, ar tai džiaugsmo išraišką paslėpęs turi. Be šešėlis, po iškraipytos šypsenos maskuote, jau nebeturi ką paslėpti. Mūs šis pasaulis, kurį mes puoselėdami naikinom. Išplėšė mūs širdį ir visus jausmus. Apspjovė ir sutrypė jis mus visus ir pavertė vergais. Vergais materialaus pasaulio, kuris mus kausto ir tuo pačiu mus drasko. Bet ką aš čia šneku ne pasaulis mus sukaustė, o pats žmogus savo gentainį kausto ir drasko jį į gabalus. Mus drasko tam, kad galėtų pamaitinti, šio pasaulio jie variklį, kurį evoliucija vadina. Kad šis pasaulis tobulėtų, meskim vienas kitą mes po tanko ratais. Parsiduodam patys ir savus vaikus parduodam. Parduotas aš tiek kartų, kad negaliu jau suskaičiuoti. Parduodu aš save, bet kam ir už bet kiek. Darau aš tai, kad pritapti aš galėčiau, kad bent kažkas mane galėtų pripažinti. Bet kam reikia pripažinimo ir šlovės, kam tie draugai jei visi tave naudoja ir panaudoję išmeta tave.
Ar reikalingi klausimai mūs šiam pasaulį? Ar kas galėsit atsakyti į mano klausimus ir likti abejingi? Aišku kad visi galėsim. Ką jūs žinot apie skausmą ir vienatvę, jei niekada jos nepatyrėt. Va tai kad nieko, net aš nebežinau jau nieko. Ar pagalvojot, kad žaidimų aikštelės ir jausmus turėti gali? Apleistas, aprūdijąs jaučias jis, kur visi vaikai pradingo? Ar jie nežino, kad vieniša širdis atšąla ir kraujo ašaras pralieja?
Rašau aš čia, lyg pranašas pasaulio būčiau. Gal jums atrodo, kad žinau ką aš kalbu. Gal menkinat mane už mano neišmanymus visus. Kad kaip bebūtų aš tik iš lieju savo tuštumą ir pyktį ant pasaulio. Išlieju visa tai, nes noriu, kad pasaulis sužinotų ir apie tai susimąstytų. Susimąstytų apie tai, kiek reikia šiam pasaulį grumtis, kad kažkuo galėtai tapti. Kad vienas nieko nepasieksi, tau reikia giminingos sielos greta savosios. Pirma reikia mylėt save, tada tave mylės kiti. Bet tu man žiūrėk, netikri apaštalai prisiekinėja meile tau. Bet veiksmai ir žodžiai du paskiri dalykai. Užlieja tavo širdį tuščiais jausmais, užtvindo tavo protą pažadais ir gašlybėm tave suvilioja. Žada pasaulį tau jie dovanoti, kad būsi jiems tu pats svarbiausias.
Pažadai ir norai nieko man nereiškia. Galvojat man skaudu, kai nuviliamas esu. Jūs klystat patys jie save sumenkina, jie apvilia save. Bet tuo pačiu nesu geresnis aš už juos. Esu profesionalas, kai reik nuvilt save ir artimus sau žmones. Žadu pasaulį dovanoti, bet menkysta aš esu, kuris nesugeba susitvarkyti su savim. Aš neviltį ir tuštumą ant nugaros nešiojuos. Garantuoju, kad smerkit arba teisinti mane pradėjot. Greičiau nei patys į save pasižiūrėjot. Įsivaizduokit žmogų artimą be galo sau ir dabar supraskit tai, kad jį įskaudinot ne kartą.
Apie skausmą ir kitokį mėšlą čia kalbu. Bet tik tenoriu pasakyti, kad esu tik paprastas žmogus. Bijau aš būti vienas, įskaudintas bijau aš būti. Vienas nieko aš nepadarysiu, todėl reikia mylimo žmogaus greta, kad galios man jo palanki širdis suteiktų. Jaučiu aš skausmą, pyktį ir  pavydą. Galiu aš verkti ir juokauti, savam veide norėčiau šypseną pajusti.
Sakai, kad  myli, kad brangus aš tau. Geriau nereik ir nebeskaudinki manęs. Jei švelnius žodžius man čiulbi, bet rūpinies visais ir būna pamiršti mane. Tada nereik ir nesistenki, pamiršti meilę gali taip greit. Kaip pamiršti, kad galima mane įskaudinti taip pat. Nors ne ką mažiau aš kaltas, žadu tau pasaką aš dovanoti, bet vienas nieko negaliu. Silpna būtybė aš esu.
Su šypsena veide sakau, kad myliu aš tave. Kad neskaudini manęs, bet tai dėl to, kad manoji meilė tau yra beribė. Visas depresijas užrakinu mažam narvelį ir laukiu kol suprasi, kad meilė neša džiaugsmą begalinį. Bet neviltis ir baimė, būt pamirštam ir paliktam, didėja su mano meilės augimu.
2012-03-04 23:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-04-16 08:32
Lengvai
va va va, reikejo apie taiir parasyti - apie ta beveidi ir sutrikusi ir kaip ten viskas vyksta jo galvoj;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-05 11:41
Mendeks
Iš tikro rašydamas, galvojau apie beveidį ir sutrikusį žmogų, kuris tuščioje klasėje diskutuoja. Viskas vyksta jo galvoje ir atsakymai į jo įsivaizduojamų žmonių
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-05 01:53
Laukinė Obelis
Primena diskusiją, kur pašnekovas užduoda klausimus ir po to pats į juos atsako nepastebėdamas, kad klausytojai išsivaikščiojo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą