medžio fabrike

kai atėjome pasislėpti į šią vietą, buvo naktis.
iš nuovargio užmigai ant lentinių grindų.
prisimenu, sakei, kad mėgsti miegot, kur tamsu ir kur
niekas negresia, o čia dar skaniai kvepėjo - laku ir drožlėmis.

man stovint ir žiūrint į tave, pasieniuose kažkas
braukė bato galu į grindis, šnabždėjo ir krenkštė.
Dieve, tai buvo daugybė žmonių.
eilėm susistatę kėdes (kaip teatre), jie sėdėjo ir gėrė arbatą,
o priekyje - tu, visų įdėmiai stebima, netgi mėgdžiojama,
bet už lango pasirodžiusi tamsi mašina visus išbudino -
lempos kliudė mūsų dviračius, o šie žvangėdami nuvirto.
tas garsas man priminė katučių plojimą,
kai sėdėdavome vienas prieš kitą, žiūrėdavom į akis,
o mūsų delnai linksmai šokinėjo.

dviračius vakar pavogėme iš vieno daktaro,
šis auštant nespėjo aplankyti gimdyvės. kūdikis gimė
per didelis ir visi motinos megzti drabužėliai jam niekaip netiko,
tad jis sušalo.

tie žmonės gan greitai nusprendė, kad čia esama sąmokslo.
man pasakė: tu būsi liudininkas,
ir surengė negailestingą teismą.
netrukus įvyko ir laidotuvės, per kurias visą laiką draskiau
medinį kryželį ant kaklo, rėkiau ir plojau, plojau ir rėkiau,
kol kažkas paėmė mane už pažastų ir išsivedė; taip ir ir nesužinojau,
ar tau buvo baisu, nors tikėjau,
kad tai paprasčiausia tamsa, kurioje vėl galėsi miegoti.