Kažkur ir kažkodėl...

Gyvenimas - tai praradimas.
Niūri tiesa, slogi šviesa.
Sunki vienatvė ir menka paguoda,
Ir nenuspėjama dalia.
Tad kam mes stengiamės pakeist likimą..?
Ir kam mes žengiam vis tolyn..?
Gyvenimas - tai praradimas,
Kuris skandina vis gilyn...

Bet aš niekad nesustosiu tiketi,
Kad gyvenimas, tai daugiau nei tuščia giluma.
Net tvirčiausius ledus gali tirpdyti,
Begalinė širdies šiluma.
Ir man taip noris juoktis šią akimirką,
Apglėbt visus, kuriuos myliu.
Paverst gyvenimą saldžiu pavasariu
Ir kovot su aiškiu likimu...

Juk tik vilty atgimsta noras meilės,
Tikėjimas, kažkuo gražaus.
Gyvenimas nėra tuštybė,
Tai tik viltis sulaukt kažko genialaus.
Tačiau paprastume dažniausiai slypi tobulybė,
Ir tai, ko ieškom mes, yra visai arti...
Neleiskim savo sielų užvaldyti amžinybei,
Nepasiduokim tiesai, nors ir ji karti...