Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kai tėvas už mūrelio kietai miegojo, atvažiavo piršlys, pažiūrėti, kas čia darosi. Tėvas sakė, kad dingo Antutė. Negerai. Prieš pat vestuves dingo nuotaka. Kažkas ne taip... Reikia sužinot, ar tikrai taip yra, ar nėra kokios klastos? O gal jau atsirado?
Piršliui rūpi, kad neiširtų vestuvės, bet, kai jis iėjęs į pirkią pamatė Antutę, labai apsidžiaugė.
– Na, matai... O tėvas sakė, kad dingai, – pasakė jis pasisveikinęs, – ar tikrai buvai kur nors pražuvusi?
– Buvau išvažiavus keliom dienom su reikalais, – nesmagiai pasijuto Antutė, – prašom sėstis.
– Negerai, kad išvažiavai nieko nesakius tėvui, – supeikė piršlys, – jis nabagas blaškėsi, galus darėsi, baisiausiai pergyveno. Policiją sukėlė ant kojų.
– Tai kad taip reikėjo, – teisinosi Antutė nuleidusi galvą ir širdyje apgailestaudama dėl tėvo.
– Na, kaip ten buvo, kaip nebuvo – mano reikalas mažas. Svarbu, kad pati jau namuose. O aš jau galvojau, kad nebebus jau vestuvių.
– Aš tai jau grįžau, bet vestuvių tikrai nebus... – aiškiai pasakė Antutė.
– Kodėl? – baisiausiai nustebo piršlys, išgirdęs tokius žodžius.
– Todėl, kad aš ištekėjau už kito...
– Kaip taip gali būti? Kaip galėjai ištekėti, kad jau viskas su mumis sutarta ir užsakai jau paduoti, – net pašoko piršlys, – netikiu aš nė vienu tavo žodžiu. Norėčiau su tėvu pasišnekėt. Kur jis?
– Tėvas sunkiai serga. Dabar neseniai užmigo, aš jo nežadinsiu.
– Vakar sveikas, pats pas mane buvo užėjęs, o šiandien jau serga. Kas čia darosi? Kaip susimokę...
– Vakar sveikas, o šią naktį ko tik nenumirė.
– Taip išeina, kad mes čia jau nebereikalingi? – toliau niršo piršlys. – Na, ką gi žinokitės. Nedidelis nuostolis... Gal tu manai, kad esi viena sviete. Gaus dar ne tokią, o tu, mergele, dar pasigailėsi, paminėsi mano žodį, – dar išdrožė piršlys ir, trenkęs durimis ir nė neatsisveikinęs, išėjo.
Tik išvažiavo piršlys, pasirodė policininkas. Su juo buvo trumpa kalba. Dingusioji jau atsirado, grįžo į namus, yra sveika gyva, vadinasi viskas tvarkoje. Vadinasi, policijos pagalba nebereikalinga.
Kol tėvas sirgo, Mikas pas savo tėvus namuose, bijo pasirodyti seniokui akyse. Kas žino, kaip jis sureaguos jį pamatęs? Gali net pakenkti sveikatai. Tiktai tada, kai visai pasveiko, vieną sekmadienį prieš pietus, Mikas atėjo su juo pasišnekėti. Reikia kartą viską išsiaiškinti ir pradėti naują gyvenimą su Antute. Kiek gali tai  tęstis?
Taip kaip ir aną kartą, kai buvo užėjęs Mikas, tėvas sėdėjo ant suoliuko po langu ir Miką sutiko visai draugiškai, prisiminęs, kaip šis vaišino jį arbatinėje.
– O, malūnininkas, prisėsk, – pakvietė, kai abu pasisveikino, – kas naujo?
– Naujienų absčiai... – atsisėdo Mikas, – ar Antutė nieko nesakė?
– Ne, nieko, – sukluso tėvas, – ar Antutė žino kokių naujienų?
– Tiek jai, tiek man  – tos pačios naujienos, bet jei ji nieko nesako, tai, matyt, teks man kaip vyrui padaryti pradžią.
– Na, na pasakok, kas čia per naujienos. Noriu kaip greičiau išgirsti.
– Antute! – pašaukė Mikas, pamatęs Antutę išėjusią iš klėties, – ateik ir tu čia pas mus. Aš ketinu tėvui papasakoti mūsų naujieną. Reikia, kad ir tu būtum kartu.
– Nė nemačiau kada atėjai, – priėjo prie jų Antutė, – sveikas, – padavė ji ranką Mikui ir jis drąsiai, tėvo akivaizdoje Antutę pabučiavo.
– Čia dabar kas? – sumirksėjo aiškiai suglumęs tėvas.
– Kaip tu manai, Antute, ar galim dabar viską papasakoti tėvui?
– Manau tėtukui nepakenks išgirsti gerą, džiugią naujieną, – atsakė Antutė. – Priešingai, jam bus tik į sveikatą, kai sužinos, kad sulaukė sau pagalbininko.
Nieko nesuprasdamas tėvas žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą ir laukė, kada gi pagaliau išgirs kažką svarbaus, o kad tai bus labai svarbu, jis nė kiek neabejojo.
– Reikalas tas, – pradėjo Mikas, – kad mes su Antute jau apsiženijom. Mano tėvai Antutę jau matė. Jie mielai ją priėmė už marčią, klausimas, kaip tamsta mane priimsit? Ar tiksiu aš į žentus ar ne? Jei tiksiu, galėsim čia gyventi, darbuosimės kartu jūsų ūkyje, o jeigu ne – parsivesiu Antutę į savo namus. Ten aš visada reikalingas.
– Ar tikrai? – iš kart atsipalaidavo tėvas. – Ir kaip gi jūs taip susiveikėt?
– Per tas dienas, kai nebuvom namuose, viską ir susitvarkėm. Susituokėm Panvėžy ir gavom metrikus.
– Ar tikrai? Ar nėra čia kokios apgavystės? Kad nebūtų paskui kokios sarmatos iš to visko... – paklausė tėvas, kas jam labiausiai rūpėjo.
– Tokio dalyko nesumeluosi, viskas dokumentais patvirtinta. Turim vedybų metrikus, galim parodyti.
– Jeigu jau taip, tai žentas man pačiu laiku, – nudžiugo tėvas. – Per tą ligą susikaupė tiek darbų, kad aš vienas ir dar su tokia sveikata, kažin kada įveikčiau. Dviese mes be didelio vargo viską padarysim.
– Tai kaip supratau, tėvukas nelabai baidaisi tokio žento?
– Kol buvai bernas, prisipažinsiu, tikrai labai bijojau dėl Antutės. Pats toks čiutnas, zgrebnas, o ji, kas gi – piemenė. O kai dabar jau žentas, tai geresnio nė nenorėčiau, o svarbiausia, kad ir Antutė tave myli, – atsiduso tėvas.
– O aš myliu ją, – tvirtai pasakė Mikas ir apkabino Antutę. – Aš visą laiką galvojau, kad vesiu tik mylimą mergaitę.
– Bet dabar kaip bus su tom vestuvėm, kur sutarėm? – staiga susirūpino tėvas, – reikia jiems kaip nors pranešti, kad jos neįvyks. Reikia duot kokią žinią.
– Jie jau žino, – nuramino Antutė. – Kai tu sirgai, buvo piršlys. Aš jam viską pasakiau.
– Kaip gi tu pasakei? Tikriausiai labai užpyko?
– Pasakiau, tegu pasiieško kitos nuotakos...
– Tai tada viskas tvarkoje, – apsidžiaugė tėvas. – Duokš čia ranką, – ištiesė jis Mikui savo, – skaitysim, kad nuo šiol tu mano žentas, o aš tavo uošvis, – ir jie apsikabino. – Dabar tai mes pagyvensim... Tik duok Die sveikatos ir gerų metų. Darbuosimės ir gyvensim neblogiau už čielažemius. Mūsų žemelė gera, nuo krašto iki krašto dirbama, nė gabalėlio dirvonuojančios... Dar gabalas miško... Malkų žiemai ir žabų vasarai savų į valias. Dar ir uogų moterys prisineša iš miško, o sodo derlius... Per šalčius malonu pasmaguriaut su arbata.
Dabar viskas mūsų rankose. Antute, pasižiūrėk, ką tu ten pietums padariusi. Pats metas valgyti, o tai mes čia su žentu praalkom besišnekėdami...
2012-03-04 15:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-04 20:33
Juodvarnė


Pirmiausia klaidelės:ne absčiai o apsčiai, taip pat ne iš kart, o iškart.

Patraukliai atrodo tai, kad dominuoja dialogas, smagu skaityti. Taip pat patiko tarmiški žodžiai, šnekamosios kalbos imitacija.

Apie originalumą, vaizdingumą būtų daug galima kalbėti, kai kas gerai, kai ko trūksta. 3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-04 18:59
plazdėjimo
Mūsų žemelė gera, nuo krašto iki krašto dirbama, nė gabalėlio dirvonuojančios... Dar gabalas miško... Malkų žiemai ir žabų vasarai savų į valias. Dar ir uogų moterys prisineša iš miško, o sodo derlius...

Jūs žinote, kad man patinka skaityti, ką parašote. Kritikė aš esu menka, galiu tik sėkmės palinkėti.
Pagarbiai
Anė Brydė
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą