*O gal tai ir ne eilės*

Vasarų namai kvepėdavo džiovintais obuoliais
Ir močiutės akinių stiklu.
Tas stiklas turėjo tokį atsargų kvapą:
Senų laikraščių ir užlenktų kalendoriaus lapelių.
Ją visi vadino, ne močiute, o
Baba. Nesupratau, kodėl kiti vaikai turėjo močiutes,
O aš Babutę.
Vartydavau senas nuotraukas kaimo,
Kur būta daugiau laidotuvių, o ne vestuvių.
Iškrisdavo pasiniai veidai su baltu krašteliu
Purvinam pirštui.
Lauke stovėjo bala, o joje balėja, ten gyveno krokodilas.
Jis žiūrėjo į ąžuolą ir aš negalėjau surinkti visų gilių.
Buvau mačiusi, kaip pasigaminti gilių žmogeliuką žurnaluose.
Todėl rinkau obelų lapus ir spaudavau tarp senų knygų puslapių,
Kiekvieną vasarą iš naujo.
Kol vieną dieną vasara pradingo ir žvyro kalnas su baltų varpelių
Vijokliais ir išblukusiais raudonais kibirėliais.
Gerai, kad ten buvo žvyras, ne smėlis.
Vadinas, nebuvo sliekų, o per bulviakasius..
Geležinė pintinė ištrindavo pūsleles rankose
Ir rugsėjais viskas išnykdavo.
Dabar naktimis, praradus regą ir klausą,
Nosies plaukeliai pradeda gaudyti stiklo kvapą.