Evoliucija. Pingvinų šalis

Kai žiūriu į ežerų ledą, mane vis aplanko mintis.
Pajuntu, išlikti per krizę žmonėms gyviems yra viltis.
Daugybė žmonių, lyg pingvinai, sutūpę ten prie ekečių.
Kiti dar krypuoja per ledą, pilni išgyventi vilčių.

Pavirtę į žiurkes, išbėga, kaip žydai į „žadėtą žemę“.
Matyt, pas juos genai klajoklių, jie šią evoliuciją lemia.
Ar Hamelno juos muzikantas savojom dainelėm vilioja?
Negirdimos jos ten ant ledo, kur žmonės – pingvinai krypuoja.

Ir į ištuštėjusią šalį, kurią direktyvom privers,
Šiukšles iš Europos valstybių į aukštą kalnyną suvers.
Kaip žinom, išlieka stipriausi, kurie prisitaikyt gebės,
Kurie ant naudoto urano šiukšlyne gyventi galės.

Tikrai esam skęstančioj valty? Keleiviai tuoj jūron pabirs?
Be maisto, be žemės ir šalty taip žmonės pingvinais pavirs.
Mes matom šiandien šį procesą. Geriausiai tai ant ežerų.
Daugybė žmonių, lyg pingvinai, ten tupi ant ledo lyčių.

Supils naują aukštą kalnyną prie Baltijos jūros rytuos.
Tenai panaudotą uraną kažkur jo gelmėj sandėliuos.
Kai vėl čia atslinksią ledynai ir kalnus šiuos sniegas apdengs,
Manau, evoliucijos bėgy, pingvinais virtę išgyvens.

Ir maisto kurie susirasią, ko gero, tiktai jūrose.
Ir šalčio kurie nebijosią – apšilsią stati bandose.
Toliau evoliucijai vykstant, kai badas ir šaltis privers,
Išliks tik stipriausi pingvinai, kurie vandenin pasiners.

Fosilijų atkasti klodai, rasti Panerių miškuose,
Įrodo, kad genai primatų ir šiandien yra žmonėse.
Žmogus – palikuonis beždžionių - papildau šią Darvino tiesą.
Šiandien taip pat vystosi žmonės ir tęsia šį bioprocesą.

Kai dėl klimato atšilimo aplinkui vien jūros plytės,
Ant šio jūroj kyšančio kalno daugybė pingvinų klegės.
Todėl Antarktidos pingvinai, benardą tarp ledo lyčių,
Įrodo – šeštasis žemynas kadaise gyventas žmonių.