Prietarai

III.


Nusiplėšė išskalbtą veidą mažutė žiema,
prasikalė žvilgsnis, pro nebūtį tyliai žiūrėjęs,
ir purvino vaiko akim atsimerkė visa,
apsikaišius sparnais ir žaidimais,
beprotė

gamta,
išsinėrė kažkur
lyg dievų, lyg atomų fone,
apkabino pravirkusius
miško ir aukso

karalius,
jis nebuvo atėjęs,
jis laukė šypsodamas čia,
Ir neaišku,  kas pirmas
viens kitą iš nieko

sutvėrė,
ir taip mus paliko,
uždarė vienutėn,
kankino,
klaidino stabais,
ir iš naujo į šviesą
ramybės neradusius vilko
ir taip

kas pavasarį
gelbėsis,
žiemos iškentėt
nebereiks