Kava, dienoraštis, langas, snaigės

Kasmet apninka savasties ėduonis
Išgrauždamas švelnutę pūko odą
Ir po ja esančias rūdis
Ne žiemą. Ir ne rudenį. Ne meilė. Ne kančia.
Tik kas pavasarį užklumpantis
b e s p a l v i s  i l g e s y s.

Klampus, be garso liulantis, besotis
Pačiumpa už mažylio kojos piršto
Traukia, siurbia, dūlėsiais užglaisto
Nepastebiu...
(Taip, kaip pražystančias gėles sunku išvysti
Net jeigu dieną-naktį jas stebiu)
Smengu į patį dugną šio pavasarinio raisto

Dugne randu tave - tapai fosilija
Mumifikavo ilgesys mirtingą kūną
Iriuosi. Liūno tylą skaidau

O vasarą... Vėl viskas bus kaip buvo