Sėdžiu kambary...
Kambary kur nėra nei šviesos, nei šilumos...
Sėdžiu vidury, nors kampe saugiau...
Tupiu ant taburetės, nes po kojom jūra ir gyvių jos bijau...
Kėdės nesirinkau, nes išsitiesti ir atsilošti man drovu...
Nenoriu, kad mano šviečiančią širdį kas pamatytų ir išplėštų vėl...
Geriu arbatą...
Iš tikrųjų tai apsimetinėju, kad geriu...
Puodelyje nuskęsti mėginu...
Įkvepiu arbatos, užspringstu, paslysta kojos, į jūros tylą aš krentu...
...
Stovi taburetė kambary, pačiam vidury,
Šalia arbata, kaip širdis užgesus - šalta, juoda ir nugerta.
Stovi taburetė kambary, kur nėra šviesos, nei šilumos.