pavasariai
visad
migloti
patirpę
tu naujas
pradžios pačios kovo
jaunas
drovus
vėl nemigęs
rodai pasaulius
nuo
slaptojo stogo
turėklus jo remdamas
iškvepi naktį
dainas tykias ryto
liūdesį man vėl išėjus
parėjęs
globoji
primirštą netyčia
švarkelį
kaip meiliai jis glosto
raudonom
rankovėm
grindis