Mane jie jau senai užkniso. Nuo to laiko užantyje nešioju akmenį. Akmuo- geras, solidus.
- Mesk tą sunkenybę, - protina žmona. Aš mesčiau, mielu noru mesčiau. Bet netikėlių tiek daug, o akmuo- tik vienas.
Todėl prisėlnu prie artimiausio, tvoju akmeniu per pakaušį ir vėl į užantį.
Taip ir einu per gyvenimą sulinkęs nuo svorio...