Neseniai nuo kalno nusileido gaivi ryto rasa, švelniai sudrėkinusi tarp medžių klajojantį orą.
Pilkšvus paryčių konturus nustelbia žaižaruojantis miškas, apšviestas dviejų siluetų stovinčių vienas prieš kitą.
Jie čia stovėjo dar tada, kai gamta nedavė nei menkiausios užuominos apie artėjantį rytą.
Du galingi žvilgsniai įsmigę į tamsias akis.
Drėgnas aušros oras patenka į plaučius, šiek tiek atgaivindamas lepsnojančius kūnus.
Keli skaisčiai raudoni spinduliai prasibrauna pro nuo ežero pakilusį ūką ir susminga tiesiai į tuos du siluetus, nudažydami juos ryškiai raudonai.
Bet jis dar nesmogs...
Jėga tvyranti proskynoje sujudina orą ir šis pavirtęs lengvu vėjeliu švelniai paglostė medžių viršūnes, sukeldamas lapų šiurenimą. Mišką pradeda žadinti rytiniai paukščiai.
Netoliese prabėgo lapė, nešina nakties grobiu.
Tačiau jis vis dar nepuola...
Ore tvyro jėga, narsa ir pagarba viens kitam...
Vėjas nurimsta, nutyla lapai, labiau išryškėja paukščių balsai.
Nuo tvirtai suspausto kumščio nurieda kraujo lašas, net menkiausias raumenėlis įtemtas...
Jis delsia, bet kova vyksta...
Virš miško proskynos dvi sielos susiduria, sukeldamos vėjo gūsį...
Dvasia pakyla į dangų, šią atsiveja kita ir jos abi tampa dviem debesėliais lenktyniaujančiais saulės link.
Antrasis debesėlis aplenkia pirmąjį.
Sielos nusileidžia į pievą ir pavirsta dviem pienių žiedais.
Du žiedai staigiai prasiskleidinėja viens kitą aplenkdami, stengiasi gauti kuo daugiau ryto saulės spindulių...
Antrasis žiedas prasiskleidžia pirmas.
Pirmoji dvasia įskrieja į elnią, antroji į vilką.
Medžioklė.
Tarp medžių girdisi traškesys, nustelbiantis paukščių dainas. Sužeistas elnias išlekia į pievą, bet vilkas jį pasiveja ir pargriauna.
Sielos pakyla į rausvą dangų ir pavirsta dviem paskutinėm ryto žvaigždėm.
Saulė nušviečia dangų ir žvaigždės pradeda nykti, tačiau pirmoji žvaigždė užgęsta, o antroji stipriau sužėri.
Iš dangaus krenta sužeista nugalėta siela, kuria vejasi antroji.
Sielos sugrįžta į du kūnus.
Pagaliau pirmasis žmogus puola...