gers, patiko. tikra velniava su tais neišreikštais jausmais, ir kurių galų Dievui reikėjo, kad mes kalbėtume, o ne telepatiškai bendrautume :D
mintis sklandi, lengvai plaukianti, tik ramuma nebūtinai nustelbia akių šviesą - čia iš patyrimo aš, atvirkščiai...et, tiek tos... :DDD
gi dėkui, už išsamų komplimentą.. miela rasti tokį didelį pėdsaką. gailestaučiau nebent dėl to, kad nesuteikiau jokio peno, tačiau tai nestiprintų sielos, о priešingai, ir, dėl to nebūtų pernelyg dorybinga, todėl tik nudžiugti lieka ir šyptelt :)
Eilėraštis? Gal klausimas nepasirodys pernelyg įžūlus, atsižvelgiant ir į skiltį, kurioje tekstas patalpintas. Iki tam tikro laipsnio šį užrašymą būtų galima vadinti impresijomis, ir būtinai daugiskaitoje, nes sąryšingumas tarp jų menkas. Žinoma, jis tokiame žanre ir nebūtų privalomas, tačiau čia kiek liūdina, jog fragmentų rišančioji medžiaga - toli gražu ne braižas, ne potepio savituvas, o tik koloritas. Tačiau juk impresijos įprastai ir būna tos pačios paletės. Nėra to, už ko galėtų slypėti autorius. Tad truputį būtų galima tarti tąjį 'ergo', jog nėra ir kūrinio.
Kadangi numanau, jog tokios pastabos autoriui gali būti ir suvis nevaisingos, šiek tiek dar pasiteisinsiu konkretesniais pastebėjimais. Pagrindas, kodėl tai norėčiau nurašyti kaip dar ne kūrinį, yra teksto 'sukalimo' principas: strofų dominantės - daiktavardžiai, terpė, 'citoplazma' - būdvardžiai. Tokiu pat principu būtų galima gražiai parinkti epitetus daiktams, išguldytiems lentynose. Bet tai, savaime suprantama, tebūtų akies leidimasis žemyn per daiktų tvarką, o ne kūryba. Impresija turi bent judėjimą. Ir ne vien veiksmažodine prasme - jis išjudina teksto materiją, kad ši nebe vien atspindėtų, o ir kurtųsi, tvertųsi. Eilėraštis šalia viso to dar turi ir tikslingumą. Kad ir itin specifiškai suprastą.
Nepiktybiniai tai pastebėjimai. Šiek tiek kartūs tik dar atidesnio autoriaus sąmoningumo dėlei.