Miniatiūros apie žiemą (2010 gruodis.)

= =  Miniatiūrinė istorija apie žiemą  = =



        Nepabaigiamas kelias staiga pasibaigė – pamačiau, kad jau galima sustoti, pamačiau, kad čia jau ir yra ta vieta į kurią ėjau.
        Mes dar buvome vaikai, nors buvome nugyvenę beveik visą gyvenimą. Staiga tu ėmei dainuoti, o vėjas pakilo ir nusinešė tavo kepurę.
        -  Ar čia visada tiek daug sniego?
        -  Taip, visada.
        -  O ar mes čia visada buvome?
        -  Ne, niekada nebuvome.

        Aš nusiėmiau pirštines ir paliečiau baltą akmenį. Jis buvo panašus į plokščią antkapį, tačiau neturėjo jokio užrašo. Pėdos atspaudė ženklus: plius ir minus. Tai reiškė, kad mes stovėjome greta.

        Vakare grįžome namo. Kūrenome židinį ir žiūrėjome į beribį kosmosą savo žvilgsniuose. Ten nebuvo jokių minčių – tik pilnatvė, ten nebuvo jokių norų – tik dabartis.






= =    Miniatiūrinė istorija: žiemos mįslė    = =


        Tolumoje buvo daug sniego. Mačiau kaip viskas balta. Rankos ir plaukai kvepėjo gervuogėmis. Nereikėjo niekur skubėti, nereikėjo nieko laukti. Mes galėjome nežabotai šūkauti, gal būt netgi galvoti.
        Žiemą mintys  visada skaidresnės. Ypatingai tada, kai yra sniego ir kai stovi lauke. Mačiau iš toliau ateinančius žmones. Kiekvienas iš jų nešėsi po baltą akmenį. „Kam jiems tie akmenys“ – pagalvojau. Aš tapau protingu. Mano mintis gimė ir tuojau pat dingo. Tapau protingu ir tuojau pat vėl buvau beprotis.
        Mudu buvome kartu. Aš nebuvau vienas. Kartu buvo ramu. Girdėjome savo balsus. Jie buvo sušalę, tačiau gražūs, džeržgiantys ir rūkstantys garais. Nieko nereikėjo įrodinėti.
Žmonės su akmenimis priėjo arčiau ir paklausė - „ar mes protingi? “. „Taip“ – atsakiau. „Tuomet įminkite mįslę“ – paprašė jie. „Gerai“ – sutikau.
        Mįslė buvo paprasta, tačiau labai ilga. Užtruko beveik visą gyvenimą, kol jos išklausėme, o po to buvo reikalingas dar vienas gyvenimas, tam, kad įminti.




                                                                    2010 gruodis.