Stebuklos

No tėkrė stebūklā – nerēk nė nomėrtė,
Lend i mona akis par akiniu stėkla –
Tarsi tik sapnoutiuo arba būtiuo gėrta –
Bet vėskas pri truobuos stala atsėtėka.

Atvažiavė sveikėn – bova tuoki pruoga –
Vākā so anūkas ė gerė kaimīnā,
Iteikė aifuona – tuoki maža kriuogi –
Blėzgonti daiktieli, tarsi maža mina.

Ka anou palēda, tuoks longielis mažos
I pasauli plati staigē atsėvierė,
Tik muokiek nauduotė tou žėniū bagaža
Kāp dėdiausi luobi, tau sokorta gieri.

Ė vaizdā kāp mintis, lek par tou longieli,
Gali panuoriejės anas sostabdītė –
Če lingava medē ė žīdiejė gielės,
Če jau puoras sokas arba skraida bėtis.

Gali pamatītė gražės Vėlniaus aikštės,
Parsėsiuntos kina, paveizietė drousē,
Ka ė Prezėdėntē parašītė laiška,
Arba ė Kobėliou bieduo pasėgoustė.

Tuokė mažėlelė duovėnelė gavus,
Aš eso laiminga ė džiaugous be pruota
Ė diekuojo laikou ė vākams no savės,
Ka galio tou daikta jimtė ė vartuotė.