Laiškas Tau...

Naktį... naktį nutinka daugybė dalykų... liūdnų, kraupių, juokingų, o gal ir pritrenkiančių... Štai ir dabar naktis... ir dabar aš rašau laišką... laišką, kurio tikrai tau neišsiųsiu, kurio tikriausiai tu ir neperskaitysi, ir mano skruostais bėga ašaros...
Žinau, tu pagalvotum, jog aš gal per daug jausminga, kad tokias banalybes rašau, tačiau tai vienintelis būdas atverti širdį, kurioje siaučia audra... audra, kurios niekas nenuramins, nebent šiltas tavo žodis... aš juk negirdėjau nė vieno tavo žodžio, nė vieno... aš net negalėčiau pasakyti, koks tavo balsas ir kaip tu atrodai... papraščiausiai tu esi tu ir šis laiškas tau ir apie tave... Ech tas gyvenimas - tikras pokštininkas! Gyvenimas mus išskyrė, o laikas suartino...
... kaip žaisliukai, du žaisliukai, kuriais žaidžia gyvenimas... Bet argi taip galima? Ar galima žaisti žmonėmis? Jų jausmais? Žiaurus tas gyvenimas...
Ir negali, žmogau, skųstis tuo, kas esi... esi tas, kas esi...
Aš tuo niekada netikėjau... Net tada, kai buvau maža ir lakstydama po kiemą kitą žmogų laikiau sau artimu, net tada nenustojau tikėti, jog išauš diena ir du gyvenimo iškirti žmonės turės ką vienas kitam papasakoti... Sunku, oi kaip sunku prisiminti, kai į pirmą klasę mane vedė tik mama... klasėje visi manęs klausinėdavo apie tėtį, o aš neturėdavau ką pasakyti, tik tylėdavau... tu juk negirdėjai mano riksmų, kai buvau kūdikis... negirdėjai pirmo žodžio, nematei pirmo dantuko... bet gal taip reikėjo? Nes argi aš dabar nemiegočiau dienas ir naktis, jei pažinočiau tave? Argi aš taip be proto norėčiau su tavimi susitikti ir nebepaleisti?
Su nerimu širdyje laukiu tos akimirkos, kai tu perskaitysi mano pirmąjį laišką... ką tu tada pagalvosi? Kaip elgsiesi? Tačiau labiausiai bijojau, jog tu manęs gali nepripažinti... tai būtų didžiausias smūgis, nes tu, tas žmogus, mane privertęs taip šokdinti savo širdį bei jausmus, sudaužytum visas mano svajones... Bet argi tu taip galėtum? Juk tu geras žmogus... Niekada negalėčiau patikėti, jog tu kitoks... nors tavęs ir nemačiau, tačiau nuo pat tos dienos, kai išmokau kalbėti, klausinėjau apie tave... juk tu - tas žmogus, tas vienintelis... Ir netiesa, jog laikas yra visagalis ir gydo žaizdas... laikas yra tik sumautas tarpininkas mūsų gyvenime. Jis žaizdų negydo, o tik verčia jas ir jų suteiktą skausmą pamiršti. O žaizdos niekada neužgyja... kaip ir manoji - gili, siaura ir kraujuojanti... Kartais atrodo, jog ramu, o kartais, kai užberi druskos, kurią pažėrė kartus gyvenimas, žaizda atgyja ir kalba pačiais skaudžiausiais ir liūdniausiais žodžiais... Bet juk be skausmo nepatirsi laimės... gal todėl šis laukimo džiaugsmas ir yra pilnas laimingo nerimo... nerimo, kurį galima pavadinti laukimu... Aš visada sakiau, jog kiekvienas rasim savo laimę, kiekvienas esam savo laimės kalviai...
Mano džiaugsmas esi tu, ilgai lauktas žmogau... Tu pagalvok, ką darytum, būdamas tos mergaitės, liūdnos mergaitės vietoje... O juk nieko blogo ji nepadarė...
Žinau, jog šis laiškas tikriausiai nepasieks tavęs, taip gal ir geriau, nes tu jau esi mano širdyje. Ši istorija - tos mergaitės, kuri nori tave pažinti...

                                                                              IKI... Tėti...

                                                                    (2006. 10. 17, 11 klasė)