apie savo ir poetų

Kartais man atrodo,
Kad aš neturiu jausmų,
Tai iš kur tos eilės
Be jokių kančių?

Aš kas vakarą skaitau,
Kad dukra užmigtų,
Nėries eilėraščius gražius,
Ir suvokiu:
-Ji - psichė!

Tie operetiniai jausmai,
Tos meilės kančios,
Liūdesys.
Taip visa tikra,
Išgyventa,
Bet kažkodėl ne mano.

- Tai ko skaitai?!
Kaloborantė ji! -
Jau piktą burbesį
Girdžiu.
Net nežinau,
Kaimyno ar vidinio „aš“.
- O man patinka,
Ir eikit švilpt!
Po to skaitysiu
Stribą Širvį,
Baltaakį.
Kažkur voliojasi Brazdžionis,
Toksai patetiškas,
Saldus,
Taip mylintis Tėvynę, Dievą,
Juk juos taip lengva
Mylėti iš toli.

- Bet ko čia apie juos?
Aš - kritikas ar ką?
Va, mano eilės,
Kitas daiktas,
Tik man vis neramu,
Kad negaliu
Būt didžiu,
Nes neturiu tų būtinų
Psichopatinių jausmų.

Aš važiuoju mašina
Ir imu mūkti
Šedevrus nuosavus,
Gražius. 
Ir ko jiems trūksta,
Kad tapt didžiais,
Nepakartojamai puikiais?
Marketingo, sklaidos!

Pasiryžti?
Ropoti?
Pas leidėjus ponus.
Tiesą sakant,
Jau nepamenu,
Kelintą sykį.
Vis juos aš atrandu,
Tai vienus
Arba kitus.
Na, pasakytų tiesiai:
- Čiuožk iš čia!
Tavo mėšlo
Niekam!
Supranti?
Nereikia!
Niekam!

Bet ne
Jie net neskaito,
Pas juos lietuvių
Amžina eilė.
Savų pranašų
Nors mėšlą
Mėžk.
Kas kita svetimi,
Jie žinomi
Ir išsukti.
- Lai susimoka
Patys!

Štai toks
Biznis
Ir rizikos jokios,
O jeigu kas
Garbė:
- Aš atradau!
Lietuvių meną vystau!

Bet ko aš čia
Žliumbiu?
Na, nelemta
Būt didžiu:
Antra karta nuo žagrės,
Nekomunikabilus!
Vienu žodžiu kaltas
Pats,
Kad charizmos neturiu!
Atsirado, mat, Pelenius,
Pedofilės fėjos
Laukiantis sapne.

Kokius jausmus turiu,
Tokius turiu!
Jie mano!
Ir dėl kiekvieno šūdo
Alpti ar skrajoti
Nė nemanau!
O eilės mano,
Tebūnie šedevrai mano,
Aš juos išdainavau
Ir pamiršau,
Jie mano sielos garsas.
Kurį aš
Arba atminsiu,
Arba užmiršiu
Pats.

Tpfu!
Svajonių pabaiga.
Kasdienę duoną
Užsidirbti metas.

Užjaučiu,
Menininkus,
Tikrus psichus.
Jei aš su savo
Santūriais jausmais
Taip kankinuos,
Tai kaip
Kenčia jie?