Sugraušiu muilą, lyg skaniausią obuolį
Kad velnio žodžius savo burnoje išplaut,
Užpilsiu vandeniu, suplaksiu, kad putotų,
Tik kriauklėn pūtų neišmesiu lauk.
Paleisiu burbulus riedėt link gomurio,
Ir slyst iš lėto link širdies žemyn,
Lai apsuka tamsiausią lopinį,
Ir ištrina tamsius jausmus viduj.
Išgersiu vyno, numalšinti troškuliui,
Lai Dievo kraujas manyje pasklis,
Ir nuodėmes paleisiu tartum žodį,
Nes kas išskrido, niekad nebegrįš.