Apgaubia
mus ūmai
Rojaus šakos,
o lapai palmių,
o žvaigždės
tarsi gilės
tarsi trupiniai ąžuolo
ir vėjas - teškia
į akis - dumblą, sniegą,
ir gimsta, miršta -
žemės žmonės, medžiai,
ir paukščių lizdai
ir kurmių namai.
Ir dairos
iš sapnų pakirdęs -
brolis Jonas -
suranda paukščius, gyvulius,
vaikus - po visą pasaulį -
išsiblaškiusius
gyvenančius
be pasų, be sienų,
pažymėjimų
ir žydi, žemės sodai
užmiršti visų
ir lenda, kaip vaikai,
įžūlūs vėjai -
po vyšnių, alyvų krūmais,
lenda ir po sukniom
ir po trumpais
sijonais.
- O man, tavęs
namų reikia,
reikia lengvų, tyrų minčių
ir kvapnių, tarsi migdolai -
naktų, dienų,
reikia paukščių
atskridusių pulku
ir aš, prižadinu tave
lyg sraigę
ir noriu,
kad man, pagimdytum
trejetą vaikų.
Viduržiemis
ir aš, žemę, lietų laiminu
ir saujom, žemuoges nešu,
o namuose trūksta
išminties ir laimės
ir tas lietus,
viduržiemiais
į džiaugsmą, verksmą
panašus.
Laukiam,
nesulaukiam
ir nežinom,
kas į Rojaus sodus
mus nuves,
o pasirodo
ir ten, Rojaus soduose -
noksta obuoliai sprangūs
ir ten, niekas mūsų norų
nesupranta,
neįmenam Rojaus
užuominų ir mes.
Ir apgaubia
mus ūmai
iš tamsos
išnirę - šakos ąžuolo,
ar ilgai
Rojaus soduose
gyvensime ir nepasensime
ir ten, sielvartausime
ir griaušimės,
nors ir ten, mūsų žemėje
mūsų sodai žydi.
Rojuje gyvensime,
ir pasiilgsime -
senų namų, kapų,
o labiausiai -
žemės obuolių
ir kriaušių.