Bilietas

Kartą susiruošiau į Kauną. Kadangi už lango ir piniginėj krizė, nusprendžiau palikt mašiną namie ir keliaut greituoju būdu- tai yra nauja električka.   Pagalvojau taip bus pigiau, ypač kai neperki bilieto. Turiu pasakyt, kad aš niekada neperku bilieto, iš principo.   Manau, kad bilieto pirkimas yra mane, kaip laisvą asmenybę, žeminantis dalykas, kuris riboja mato konstitucinę teisę judėti laisvai.
Taigi vieną gražų rytą aš sėdžiu naujame, dar dažais kvepiančiame traukinyje Kaunas-Vilnius. Traukinys puikus- greitas, dviejų aukštų, minkštomis sėdynėmis... Tiesa aš nuo mažens bijau aukščio, tai pakilt į antrą aukštą nesiryžau, bet nepaisant to kelionė žadėjo būti puiki.
Taip besidžiaugiant patogia kelione bei vaizdu pro langą išgirstu balsą šalia manęs:
- Jūsų bilietas?!
- Ne, nemano, - atsakau greitai ir neabejodamas, aš juk niekada neperku bilieto... Matyt kažkieno kito.
-Jūsų bilietas?!, - balsas pasidaro nekantrus bei irzlus.
„Na kas čia dabar“- pagalvoju. Kažkoks šmikis gadina man kelionę. Atsisuku, o ten stovi toks vyriokas mėlyna uniforma ir juokinga kepure... „Lakūnas“- pagalvojau, matosi, kad nepratęs traukiniais keliaut, matyt bėgių liga jį paveikė. Na žinot tas tudun-tudun; tudun-tudun... nepratusiam žmogui visko gali nutikt...
Pagalvojau reikia pajuokaut, kaip sakant pabandyt praskaidrint atmosfera, sakau:
-O bilietas koks, baltas?
- Žalias!!! -iš inercijos vaptelėjo žmogelis ir tyliai pridėjo: mliat’. Bet aš išgirdau, aš visada išgirstu, kai ką nors negero sako..
- O aš žalio niekada neturėjau, -sakau jam. Ne rimtai aš niekada neturėjau jokio žalio bilieto, net kai visi dolerius po pagalvėm laikė, aš iš principo markes rinkau. Buvau jaunasis filatelistas.
Žiūriu žmogelis ne juokais pradeda pykt:
-O baltą turi, a???
Va čia jis mane ir pagavo. Ot žioplys, prasitariau be reikalo, dabar pusę vagono sužinos apie mano durną praeitį … Pusė vagono kaip susitarę atsisuko į mane laukdami mano atsakymo. Kadangi mama mane visada mokė sakyt tik tiesą, tiesą ir nieko daugiau išskyrus tiesą (ji teisme dirbo, na žinot ta kur pakiša po ranka konstituciją ir liepia prisiekt visiems girdint, kad būsi tiesus kaip pas šventą Petrą prie vartų), taigi teko prisipažint.
-Na turėjau anksčiau, kai į armiją mane ėmė, bet senai tai buvo jis dabar nebegalioja jau... Man jo ir nereikia daugiau, aš tai ne kvailas, tik taip atrodau. Kaip sakant, atrodau daug blogiau nei jaučiuosi.
Žmogėnas nusiėmė kepurę, nusišluostė prakaitą nuo plikės baltutėle nosine.
„Viskas“ galvoju „ iškėlė baltą vėliavą, atsiknis pagaliau“...
Užsisukau į langą, pasiruošiau vėl mėgautis apgriuvusių Lietuvos kaimo lūšnų panorama, tik staiga tas uniformuotasis griežtu tonu sako:
-Gerai jaunuoli, trauk bilietą, staigiai!
-Ne, nu gerai, galiu traukt, jeigu taip prašot. O prizas koks?
Žmogėnas taip išpūtė akis, lyg jam ant kojos būtų užkritęs mano lagaminas.
-Koks dar prizas, po velnių???
„Keistas kažkoks“-, galvoju, siūlo, o taisyklių nežino:
-Na koks prizas, jeigu laimingą ištrauksiu- bilietą?
Čia uniformuotasis neišlaikė, matyt užsupo jį tudun-tudun, ir atsisėdo... tokiai babusiai ant kelių.
Galvojau babusiai šakės, tas vyriokas toks pavalgantis buvo ir matėsi, kad ne po kartą per dieną...
Bet ne- babusia sau sėdi patenkinta, tyli, matyt bando prisiminti kada paskutinį syk kas nors ją prispaudęs buvo...
Prisėdęs mano pašnekovas matyt atsigavo ir staigiai užriko:
-Čia tau kas, mliat‘, Teleloto?!?!
-Na ne, nepanašu. Labiau neša į „Taip ir Ne“, ten irgi būdavo krūva kaimiečių su lagaminais ant kelių...
Mėlynasis susiėmė už galvos. O galva, pasakysiu aš jums, buvo didelė. O dar didesnės buvo ausys, tokios raudonos atsikišusios, kaip rankenos, taip ir prašėsi už jų pagriebt abiem rankom...
Laisvai galėjau įsivaizduot, kaip stoviu priešakinėj linijoj ir tratinu priešo pulkus pagriebęs jam už ausų- tratatata, tratatata.....
Būčiau gal ir medalį gavęs už didvyrišką kovą su priešu, bet traukinys pasiekė Kauną ir man jau reikėjo išlipti.  
-Atia, - sakau mėlynajam, - laikyk frontą! Išlipau taip ir nesupratęs ko anas iš manęs norėjo...