Sudaužiau seną močiutės stiklainį. Specialiai. Tam, kad eičiau į pievą deginti skruzdėlių. Elgiuosi taip todėl, nes pasiilgau tavęs, o tu man nerašai. Prisimenu, buvau aš tau svarbiausias, parašei man atviruką, net iš Amerikos. Tuo metu kolekcionavau pašto ženklus ir gauti tavo laišką man buvo didžiausia dovana. Aš džiaugiausi, kad pagalvodavai apie mane, o dabar tu tarsi Aliaskoje, kur atvirukų ten nėra... Norėčiau tai žinoti, bet suprantu, kad kitą svarbiausiąjį turi. Aš mažas, o tu dar man neleidi augti. Esu aš daigas, buvai tu pieva, dabar kur augu aš, tu akmenį uždėjai. Praaugti jį kiaurai ne visi galios turi, nebent maži daigai kurie...
Tai jis ir prisimenamas. Manau mano problemas yra ta, kad aš nenupasakoju visko tiksliai kaip ten mano galvelėje ta fantazija atrodo. Kartais įsivaizduoju,kad iš vieno fragmento ar frazės žmogus turi suprasti milijonus vaizdinių ir gaunasi pasekoje taip, kad tekstas skylėtas kaip rėtis ir apie nieką. O gal čia kažkokia kvaila baimė per daug pasakyti, nes jausies nuogas, per daug aiškus ir paprastas. O apie apie kitas galutinio teksto savybes - įspūdį, įtaigą, poveikį, atsiminimų talpinimą, tai tikrai pagalvoju, bet nesinori, kad tai būtų įprasta.
bandant kurti galima būtų prisiminti grožį (aišku, jį derėtų suvokti plačiai, nebūtinai žanro rėmuose, kita vertus, autoriaus ir skaitytojo grožio supratimas neturėtų kardinaliai skirtis)
Nenusiminiau, sakau kaip yra iš tikrųjų. Aišku, bandysiu toliau, kad ir nieko neišgimdysiu, bet nors žinias pagilinsiu. Beje kreipti dėmesį reikia, kartais žmonės pasako tikrai naudingų dalykų į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį.
Mini interpretacija: Kūrinys apie berniuką, kurį paliko tėvas.Vaizduojamas tarsi jo slaptas skausmo prisipažinimas. Vienintelis dalykas, kuris jį jautėsi jaustis mylimam tėčio, buvo jo laiškai.Tačiau laiškai nustojo eiti. Berniukas bando teisinti tėvą Aliaska, nors supranta, kad tai netiesa. Tėvas susirado kitą šeimą. Iškilusios tarsi eilės čia yra todėl, kad berniukui sunku reikšti jausmus,jam per daug skaudu,jis susigėsta ir palieka eiles su viltimi, kad tėvas supras jo tikruosius jausmus. Berniukas eilėmis sako, kad jis nebeturės autoriteto, į ką lygiuotis, jo vaikystė ir visas gyvenimas nebus pilnavertis, visą gyvenimą liks akmuo, kuris simbolizuos jam "atsisakymą". Jis supranta, kad gyvenime taip atsitinka, bet pats net neturi jokio supratimo kaip bus toliau, kokiu jam pačiam dabar būti, todėl jis neužbaigia eilėraščio.
Į pabaigą lyg ir rimavosi. Gal reikėjo stulpeliu parašyti, tai būtum įdėjęs į eiles, o ten tai viskas praeina, gali bet kokias nesąmones rašyti, dažnai net būsi pagirtas, jei visai nesuprantamai parašysi. Taigi, daryk išvadas.
Atskiriems fragmentėliams įtaigumo netrūksta, bet yra pernelyg keistų dalykų ta prasme, kad jie, atrodo, niekaip nepanaudojami šio teksto ribose. Tie atskiri fragmentėliai gyvena savo gyvenimą ir kyla klausimas, kodėl reikėtų tai laikyti vientisu kūriniu.