Ten, kur saulė tolumoj,

Ten, kur saulė tolumoj,
Tu nuskrist ten gali
Tu ten nieko neturi
Ir numirti sau gali.
Bet baisu palikt kitus,
Kur sukūrei dar mažus,
Kaip gi jie? Juk dar pražus!
Kaip gi jie? Juk dar pražus!

Na, ir kas,
Kad to neprašė,
Kad to,
Po to
Jiems nereikės?
Net trukdys!
Ir maišys!
Ys... ys!

Ir prie saulės tolumoj
Tamsos vartų nykumoj
Renkas monstrai
Mano sielai.
Renkas monstrai
Mano sielai.

Štai valstybė
Garsiai mykia,
Kad aš babkių
Jai skolingas!
Jie gi, matot,
Investavo!
Tik aš
Kvailys ir niekšas
Nepateisinau vilčių!

Štai bažnyčia
Garsiai šaukia,
Kad aš sau
Nešeimininkas.
Kad gyvybė
Dovanota,
Kad gyvybė
Dovana.

Na, ir kas
Kad mus pamiršo!
Kad traktuojam
Dievo žodį,
Kurį
Žmonės ir užrašė!
Ir daug gero
Dar prirašė!

O manasis demonas
Maivos ir kvatoja:
Kaip gyventi
Pats! Pats! Pats!
Savo laimės kalvis!
Pats!
Kaip numirti
Jau kažkieno?!
Mirti teisės neturi:
Arki dar!
Tu dar gali!

Tau pačiam
Apie tai
Ir spręst!
Linkiu būti
Nuosekliam!

O kur tikrieji demonai,
Norintys pavogt sieliukštę?
Ne gobšūs apsišaukeliai,
Šių realybių kreditoriai!

O kam jiems tykot?
Kam medžiot?
Juk aš ir taip
Pas juos ateisiu!
Netgi atbėgsiu!
Atšoliuosiu!
Atropuosiu
Kaip nuolankus šuniukas!

Silpni
Pirmi išeina,
Jei patys taip nusprendžia.
Neteiskit jų,
Tai teisė jų!
Jūs patys juos sukūrėt,
Tad ir teiskite save.
Aš irgi noriu mirti
Laiks nuo laiko
Dainuoju apie saulę, Tamsą,
Dar kažką.
Bet aš nelaisvėj!
Saldžioj nelaisvėj!
Net jei mano meilės
Nereikia niekam!
Ne!
Aš atsakingas
Už tuos,
Kuriuos sukūriau.

Štai taip didaktiškai
Gyvenam,
Į saulę žvelgiam,
Mūkiam apie mirtį,
O kai ji ateis
Iš pradžių drebėsim,
O po to nurimsim,
Tapsim Budom
Ir numirsim.