Sveikas,
ieškau draugo.
Jaučiuosi blogai - negaliu užmigti. Kankina nerimas, o gal pavydas.
Visiems taip būna, žinau. Bet niekuomet juk nesitiki, kad tave ims ir užklups išdavystės skausmas.
Ne, as dar neirodžiau to. Bet žinau. Matyt, jau seniai žinojau...
Lyg ir myliu šį žmogų. Tačiau jau nesu tikra - ar tai meilė, ar tai prisirišimas prie šeimos, ar tik įpratimas?
Skauda. Labai skauda. Ir nesinori linkti prie to žmogaus, maldauti, prašyti, aikštytis, niurgzti, rodyti pavydą, kelti sceną, liūdėti, verkti ir aukoti savo gyvenimo minutes.
Norisi atsiremti į kažkieno pasiūlytą petį. Todėl ir ieškau draugo.