Titanas

Aistra žibančios akys
Ir ryškus anglinis apvadas aplink jas -
Juodi nėriniai erotiškai glostantys jos klubus.
Kraujas lūpose ir tarp smailių pirštų:
Skardžiai nuskamba metalo dūžis -
Veidrodiniai ašmenys sminga į grindis.
Karšta širdis ir stingdančios erdvės.

Kas ji?
Ji maža nekalta Dorotė?
Ji karšta įsiutusi kalė?

Ji - moteris, žudanti prarają,
Ji - deivė, burianti savo istoriją.
Ji - gimusi vergė ir gyvenimas jos narvas.

Blakstienų svoris pakyla
Ir ji žvelgia į dangų -
Nėra ten nieko, prieš ką turėtų būti gėda.
Nėra Dievo - nėra nuodėmės.

Nėriniuotą suknelę sutepa kraujas,
Liežuvio drėgmė ištirpdo lūpų
Gaivališką raudoną pagundą.
Nakties garbana nuslysta per veidą
Ir skandinančios akys persmeigia
Tavo pasalūnišką tylą.

Tu, kilęs iš šešėlių bežemės šalies,
Baikštus ir graudžiai mielas,
Nori pačiupti jos žvilgsnio kraštelį.
Tu nori jos! - ir kurti net menkiausią
Seksualinę fantaziją apie ją, femme...

Meandriškas klubo linkis subanguoja,
Kaitrus salstelėjęs aromatas nutvoskia
Per bailio nugarą marinančiai šiurpuliais.
Du atodūsiai pagauna šokti tango
Apniukusioje naktyje be dangaus...

Išdžiuvusi gerklė su užstrigusiu pasigėrėjimu
Ir aistros žarijom deganti krūtinė;
Krūtinė, pulsuojanti laukimo sekundes.
Peilio plieno skambesį permuša jos batelių
Ritmingai kviečiančios natos. Viens, du....
Viens. . . Du. . .

Tirštas prakaito lašas nuo susijaudinusios
Kaktos tekštelna į marmuro jūrą...
Panteros kūnas įsitempia puolimui...
Sidabro lietus nuplauna jos plaukus...
Manijos gūsis nubloškia jį link jos...

Plastiškas rankos mostas be prilietimo
Išplėšia jo širdį ir palydi šypsniu.
Peilis jo rankose ir mintyse
Gimusi obsesija paverčia bailį drąsiu.

Žybtelėjimas į jos akis ir plati jo
Šypsena... Smaigalys aštriai leidžiasi
Krūtinės vaga, per klubus ir žemyn...
Suknelės siūlai trūksta vienas po kito
Atidengdami vis didesnę beprotystę jo akims.

Pantera alsuoja be baimės,
Fortūna jai tarnauja.
Vyno lašas iš dangaus
Ir rožės iš pragaro.
Jo pražūtis tik kartosis.

Dvi priešingos figūros priglunda pagundai,
Klastai ir apgaulei tamsoje...
Jo laimė - jo kvailystė...
Masyvūs raumenys įsitempia ir tirta...
Aromatų salsa už rojaus vartų.

Velniop rojų! - ji sprandą atlošia...
Kruvini nagai sminga į titaną...
Chronas dovanojo jai laiką, Chaosas
Lyg padūkęs jaunuolis krito po kojų...
O jis, tik žmogus, jaučiasi išrinktuoju...

Putlios lūpos įsisiurbia į jo gyvastį -
Orchidėjos bučiniu atimta savitvarda.
Vyriški tvirti delnai paklysta jos kūne...
Dar kartą sutviska ašmenys po Mėnuliu,
Šėtoniška šypsena išsprūdusi iš vilionių
Amforos...

Kraujuojantis Titanas perverta širdimi
Krinta paskui savo prakaito lašą...
Puolę angelai apsiaučia valdovę;
Ryto rūkai paskandina Titaną į nežinią...
Blėstanti naktis nukryžiuoja visus atminimus
Ir gervių klyksmuos nuaidi jos žingsnių
Sukelta baimė. Ji valdovė, o jis - tik...