Per palkšvą rūką
Braunasi tavoji...
Skardžiai įkvepia tylą
Ir sustoja...
Rankas užgriuvusi dulksna,
Kojas apglosčiusi žaizdomis
Smilga laiboji...
Sudžiuvusi rudens lietumis
Ir išvarvėjusi vasaros kaitromis,
Sutręš žaibiškai pamažu...
Jos atodūsis perkirs šį rūką...
Ne, ne tave, o likimą ji šauks...
Šauks taip tyliai išraut ir palaimint...
Gegužlinių žiedais apžavėt...
Ir užvert į varpelio skambutį
Jos mintį juokingą, bedvasę...