Saulute

Saulute mano,
be klaidų!
Kur gi tu?
Kur gi tu?
Šaltakraujė tobulybė!
Frigidiška dievybe!
Kur gi tu?
Kur gi tu?
Tu mane jau pamiršai!
Kapo mano nelankai,
Nors mane čia atvarei!
Aš čia tūnau jau numiręs:
Gyvo kūno neturiu,
Ir paliesti negaliu!

Saule mano
Be klaidų!
Kaip dabar tu gyveni?
Kaip dabar tu gyveni?
Ką tu melži naktimis?
Vėl šnibždi tą pasakėlę:
- Arki! Arki!
Tu palauki!
Negyvenki!
Iš pradžių įtik
Įtik visiems!
Tapk kažkuo,
Kad galvotų,
Jog kažkas esi!
O po to palauk,
Kol užaugs vaikai!

Savim aš nebuvau,
Save aš užmiršau,
Buvau aš tuo kažkuo,
Ir laimės neturėjau.
Nes tave mylėjau,
O gal tiesiog kvailys,
Naivumo debesis.

Kai laimės neturi,
Ir piktas patampi,
Net meilė neišgelbės,
Nuo mirties sunkios.

Ir kas dabar iš to,
Kad aš buvau kažkuo?

Jausmingos bobos suburbės,
Kaip nelaimingas,
Jei mylėjau.
Bet laimei,
Meilės maža,
Net ir tau,
Saulute mano
Laimei meilės maža,
Kai vaikų žaislus
Išmėtytus
Namie regi.
Kai auklėji vaikus
Armijos ritmu.

Saule mano,
Be klaidų,
Kada atklysi tu,
O tai aš vis šneku
Su atvaizdu tavu
Nežinia iškaltu kur?
Man liūdna be tavęs,
Nors tu tokia bjauri,
Bet už tave geresnės nėr.
Net po mirties