Duobkasys

Duobkasys

Miestą apšvietė pilnatis. Puikus metas, per pilnatį, kas, nors tikrai atsisveikins su šia ašarų pakalne. Aš, to, bent jau tikiuosi. Nuskambės žiauriai, bet gyvieji, man pelno neneša. O, man, deja reikia gyventi. Šis, darbas visai neblogas. Aišku, jeigu nekreipsime dėmesio į lavonus, mirtį ir purvą. Mobilusis tylėjo, kaip ir mano klientai. Sugraibiau paskutinę suktinę. Tiksliai nepamenu, ko primaišiau, bet įtraukus porą smagių dūmų palengvėjo.  Kantrybė- duobkasio dorybė. Anksčiau ar vėliau mano paslaugų prireiks. Deja šis mėnuo buvo per daug ramus. Mirčių nebuvo arba atsirado rimtas konkurentas. Miestas, kad ir koks, didelis bebūtų galėjo išmaitinti ribotą skaičių mano amato brolių. Tėvas pasakodavo atėjus sunkiems laikams, duobkasys medžiodavo duobkasį ir atguldavo, jis po žeme, kur pats paliko tiek kūnų...
Telefonas sugrojo ausiai mielą melodiją. Pačiu laiku labai negeros mintys lindo, man į galvą. Perskaičiau standartinę žinutę. Adresas senamiestyje, bent jau netoli važiuoti. Pasiėmiau savo lagaminą ir išlėkiau. Po minutėlės vėjas švilpė, per mano seno automobilio langus. Nusijuokęs pagarsinau radiją ir netgi sudainavau posmelį. Po penkių minučių žvelgiau į triaukščio namo vartus. Privatus namas senamiestyje, penktadienio naktį... Nieko gero, ten negali būti. Nulupsiu dvigubai, o gal ir daugiau. Jeigu kišenės, nebūtų tokios tuščios, išvis neužsiimčiau, tokia velniava. Nekantriai pasignalizavau neketinau, čia gaišti visą naktį. Vartai, kankinamai lėtai prasivėrė. Spustelėjau akceleratorių ir su dulkių kamuoliu įlėkiau į kiemą. Išlipęs tris kartus paskambinau į duris. Durų niekas neatidarė. Prakeiktas paranojikas, pamojavau duobkasio medalionu. Jeigu asilas neturi kamerų galėsiu baladotis visą naktį. O, kas belieka? Nuoma savaime nesusimokės. Durys atsidarė už jų stovintis vyras atrodė ramus. Puiku verkiančių ir klykiančių bepročių, aš nemėgstu. Vyras kostelėjo:
- Atleiskite jūs duobkasys?
- Ne po velnių aš dantukų fėja. Gal lavonas gali paaukoti, kelis atliekamus dantis. Aš mojuoju duobkasio medalionu vidury nakties, tai spėk iš trijų kartų.

Vyrukas suirzo, bet patylėjo. Galėjo jis mane iškviesti ir ryte. Niekas nuo, to nebūtų pasikeitę. Bet yra tokia asilų rūšis. Jiems atrodo, kad lavonas po žeme atgulti turi, vos išleidęs kvapą. Kokių argumentų jie sugalvoja. Piktos šmėklos, mirtinos bakterijos... Lyg piktos šmėklos atsirastų taip greitai. Siela laukia laidojimo, tam tikrą laiką...  Koridorius atrodė švarus, gerai nemėgstu valyti kraujo. Vyrukas kurį praminiau atgulk- staigiai- asilu parodė į laiptus.  Švilpaudamas užlipau laiptais vėlgi jokių kraujo pėdsakų. Šitas darbelis visai pakenčiamas...

Pravėręs miegamojo duris, staigiai pakeičiau nuomonę. Kraujo buvo, visur, netgi ant lubų. Sienos, lova, kilimas, grindys. Jokia valymo priemonė nepadės. Lieka, tik rūgštis. Atsidusęs nuėjau prie lovos. Gerai, kad prie specialiai gamintų batų kraujas nelimpa. Lovoje gulintysis klientas buvo mergina. Atrodė, dar visai jauna, raudonplaukė ir visai graži. Aišku, jeigu neminėsime rūkstančios skylės kaktoje. Ją pašovė į galvą. Iš čia kraujas ant lubų. Bet iš, kur ant sienų ir ant grindų? Sugriežęs dantimis surikau:
- Kokį velnią čia išdirbinėjai? Pjovei jautį? Iš, kur čia to kraujo?
Atgulk-greitai asilas tylėjo. Bando naudotis savo teise tylėti. Tegu nejuokina po velnių. Kurį laiką akimis gręžėme akimis vienas kitą. Supratęs, kad galiu paprasčiausiai išeiti ir palikti vieną su lavonu prabilo:
- Ji buvo nenormali. Aš ją parsivedžiau iš vieno vakarėlio ir ji mane užpuolė. Jos jėga buvo nežmoniška. Ji nusviedė mane, kaip pagalvę. Reikalavo pinigų arba grasino man nusukti sprandą. Paleidau į ją penkis šūvius iš pistoleto. Ji kraujavo, bet nemirė. Šeštas šūvis į galvą ją pribaigė.

Girdėjau įvairių istorijų, bet šita pasirodė absurdiška, nebent... Skubiai patikrinau merginos riešą ant jo puikavosi tatuiruotė. Violetinė omega, šitas ženklinimas, man buvo nežinomas. Mergina galėjo būti, kas, tik nori. Faktas, kad taip tatuiruoja tuos, kurie neatitinka žmogaus standarto. Mane apėmė pyktis:
- Asile čia nežmogus. Bent jau neatitinkantis standarto. Net neįsivaizduoju, kokie padarai nešioja omega ženklą. Bet aš jos nelaidosiu. Jeigu mane suras jos giminaičiai...
Vyruko akys išsiplėtė, dabar jis suvokė, kokiam giliam mėšle sėdi. Tuo geriau, man- daugiau sumokės. Šiek tiek melavau. Aišku pykau, kad jis nužudė nestandartą. Man jie tikrai artimos sielos. Ne duobkasiai, bet, vis tiek kažkaip savi. Asilas suriko:
- Nepalik manęs su ja. Aš tau sumokėsiu. Viską atiduosiu, tik atsikratyk jos maldauju... Aš turiu pinigų...
Asilai visada turi. Teatrališkai atsidusau ir linktelėjau galva. Jis išlėkė pinigų vyrukas, graudžiai verkė. Pasiknisau lagamine ir ištraukiau žalsvą kristalą. Gaila, kad jie tokie brangūs. Numečiau jį ant grindų jis pradėjo šnypšti ir rūgštimi naikinti kraujo pėdsakus ir visą kita. Po penkių minučių kambaryje neliko nieko išskyrus tą vargšę merginą. Asilas turės pirkti naujus baldus ir keisti grindis. Ištraukiau juodą audeklą ir pradėjau vynioti kūną. Murmėjau atsiprašymus, jeigu ne tuščia piniginė iškviesčiau policiją ir išmuščiau asilui visus dantis. Tik niekas nebekviestų, tokio duobkasio. Verkiantis išgama prikrovė, man pilną krepšį pinigų. Ant viršaus spindėjau brangūs laikrodžiai. Spjoviau jam į akis. Viena ranka pakėliau merginos kūną, kita krepšį. Jeigu aš, tik galėčiau pasakyti ne pinigams... Tušti svaičiojimai to niekada nebus. Švelniai paguldžiau merginos kūną ant galinės sėdynės. Spragtelėjau pirštais- kūną apgaubė raudonas apsauginis laukas. Keikdamasis iššvilpiau iš kiemo. Tolumoje blykstelėjo policijos žiburėlis. Ne jiems mane matyti. Niekas negali sustabdyti duobkasio gabenančio kūną. Pyktis nenorėjo dingti. O, tai blogai turiu būti ramus. Ceremonija nelengva, bet mergina neturės klaidžioti be ramybės. Ji keliaus ten kur iškeliauja visos sielos. Netgi duobkasiai, negali peržengti šitos ribos. Sustojau jau miške persimetęs kūną per petį patraukiau į beržyną. Graži vietelė ir pats norėčiau ilsėtis tokioje vietoje. Giminaičiai, niekada negalės, jos aplankyti. Kodėl žmoguje, vis prabunda sąžinė? Ji vis sugrįžta. Todėl kartais einu per kapines ir išlydžiu paklydusias sielas už dyką. Duobkasiai kažkada lydėjo visus mirusius. Žmonės pastebėjo, kad nuo senatvės miręs senelis nesivaidena ir nekenkia. Kam tų duobkasių reikia? Tam pačiam mirusiam lengvai  keliauti toliau, o ne metų metus blaškytis po kapines....
Nusikeikęs išvyniojau kūną. Bjauri mintis, bet negaliu palikti, dar vieno bevardžio lavono. Įsipjovęs ranką ištepiau ant jos kaktos ženklą. Teks palaukti, bet mes pasišnekėsime. Jaučiau, kad gyvybinė energija grįžta į jos kūną. Neilgam, bet to užteks sužinoti, kas iš tikrųjų nutiko. Savo krauju nupiešiau ratą apie bundantį kūną. Legendos apie gyvuosius numirėlius ne iš piršto laužtos. Tėvas, visada sakydavo, kad reikia priimti pasikeitusią duobkasio dalią. Aš stengiausi, bet kartais visko tiesiog per daug. Pilnatis nušviesdama beržyną priminė man, kad gavau ko norėjau.