Muokītuojė stebas

Muokontėis muokīkluo sunkē kluosties kalbas,
Nikāp nepagausio „glaguolėnė“ žuodė –
Prakaito apteksio, kāp bielizna skalbus
Ė savie galvuosio – ons moni užjuodīs.

Muokītuojė tonkē liuob neteks kontrībės –
Šēp ė tēp pasokus ves moni i vaga,
Vo „glaguols“ partrūkės ė vėsai sokrīpės
Būs kāp tas prigierės, kelnės atsėsegės.

Lig patiuos dešimtas klasės kuotavuojaus,
Jug be vėdorėnės merga niekam tėkus.
So vėsuom sunkībiem, so vėsās pavuojēs,
Kāp pritėka jimtėis tėkrā katalėkē.

No vo jau ont gala sotėkau ruskieli –
Tuoki kavalierio, aštri kāp akouta
Ons, jau gal sakītė, bova tuoks pašielės,
Ka moni pralaužė rusėškā rokoutėis.

Vėn tatā po žuodi, be juokių mondrīstiu,
Be keistū galūniu, be šaknū, kamienu –
Ons moni pagluostīs, ka sakītė drīstiuo,
Ka geriau tou užuodi būtiuo isėmėnus.

No ė padraugavos posmeti neėlga –
Dėinas liekė grētā, kāp pakalniou rātā,
Muokītuojės akies džiogesīs sožvėlga,
Tuokė staigė lūžė ana nesoprata.

Ne tik vėdorėnė ožbėngiau be varga
Ė tuoliau jau muokiaus be rimtiesniu trūkiu,
Nuors pri mona šuona ė neblėka sarga,
Kors padarė pradė mona kalbū ūkie.